"Jeigu seksis, prizų bus ir daugiau"

Savaitgalį devynioliktojo gimtadienio sulaukusio Justino Marazo karjera kyla kaip ant mielių. Apskritai, paskutinė savaitė jam buvo kupina įspūdžių – iš pradžių debiutas „Ekstraklasoje“, vėliau geriausiojo jaunojo žaidėjo titulas, dar vėliau gimtadienis, o sekmadienį – pirmas patekimas į starto sudėtį Plocko „Wisla“ ekipoje.

 

„Mano tikslas yra žaisti, gerinti asmeninius rezultatus, daryti viską dėl komandos. Jei seksis, tų prizų bus ir daugiau. Jei atvirai, kol kas apie tai mažai galvoju, nes, visų pirma, reikia sunkiai dirbti“, – paklaustas, ko reikia, kad geriausiojo jaunojo futbolininko statulėlę devyniolikmetis iškeistų į tą, kurią praėjusią savaitę gavo Arvydas Novikovas, sakė J.Marazas.

 

A.Novikovas šiame tekste paminėtas neatsitiktinai. Atsiėmęs apdovanojimą, jis pirmiausia padėkojo į futbolą jį atvedusiai močiutei. Jei kažkada tokį prizą laimės J.Marazas, galime neabejoti, kad pirmiausia jis padėkos visur jį lydinčiam ir palaikančiam seneliui.

 

Dar nepilnamečio Justino gyvenimas nelepino. Prieš keletą metų tragiškai žuvo jo tėtis ir nuo tada senelio vaidmuo anūko gyvenime tapo dar ryškesnis. Jis niekada nepraleisdavo Justino rungtynių, nepriklausomai nuo to, ar jis žaidė „Ateities“, ar „Trakų B“, ar „Trakų“ komandose.

 

O visa karjera prasidėjo Vievyje, iš kur ir kilęs dabartinis Plocko „Wisla“ komandos saugas.

 

„Savo karjerą pradėjau „Legiono“ komandoje. Kartą žaidėme su „Ateitimi“ ir po rungtynių priėjęs treneris Dainius Gudaitis pasakė, kad mane norėtų matyti savo komandoje. Pasiūlymo neatsisakiau ir iki „Trakų“ etapo buvau „Ateities“ narys.
 

Komandoje ryškiais lyderiais buvo du Matai (Gudaitis ir Radžiukynas). Visada dėjau pastangas, kad juos pavyčiau, bandžiau įrodyti, kad galiu būti neprastesnis. Visą laiką tuo tikėjau. Manau, kad tai prisidėjo prie to, kur esu dabar“, – sakė J.Marazas.

 

Tuomet septyni mūsų„Ateities“ komandos žaidėjai persikėlė į „Trakus“ ir taip gavosi, kad tie kiti kurį laiką buvo išvis be treniruočių. Šiaip, buvome labai gera komanda, žinojome, ką turime daryti aikštėje, buvome užsispyrę ir, manau, tai padėjo laimėti. Viskas prasideda nuo trenerio pastangų (šypsosi).

 

Negaliu teigti, kad labai trumpas (šypsosi). Visada turėjau motyvaciją, kuri padėjo nepasimesti. Kai žaidžiau „Trakų B“ komandoje, labai norėjau patekti į A komandą. Patekęs į A komandą, nenorėjau ten būti tik statistas, todėl treniruotėse neleidau sau tinginiauti. Nebuvo lengva, tačiau įsivažiavau. Manau, kad tai stipriai prisidėjo prie to, kad dabar esu Lenkijoje. 

 

Galiu tik spėlioti. Manau, kad treneriai matė mano užsispyrimą, todėl ir suteikė šansą. Tai yra labai svarbu. Jei užsikabini – vėliau lengviau. Po kiekvienų rungtynių iš trenerių jaučiau didesnį pasitikėjimą, o tai garantavo daugiau minučių aikštėje.

 

Iš pradžių galvojau, kad Lenkijos lygiui esu per jaunas, tačiau atvykęs įsitikinau, kad amžius nėra svarbu – svarbu yra, ar esi pasiruošęs žaisti, ar ne. Labai svarbus dalykas – valia ir didelis noras.

 

Sakykime taip, kad tikėjausi, bet nebuvau tuo tikras. Kai paskelbė mano pavardę, tikrai labai apsidžiaugiau.

Nenoriu kažko išskirti – reikia išskirti visą komandą. Be jos tikrai nebūčiau gavęs šio apdovanojimo. Treniruotės, rungtynės, palaikymas vienas kito, pasitikėjimas – visi šie komponentai prisidėjo prie mano tobulėjimo.

 

Faktas, kad dar labai mažai laiko esu ten, tačiau prie komandos naujųjų draugų priprasti jau spėjau. Situaciją lengvina tai, kad du treneriai man yra pažįstami. Be to, komandoje jaučiu didžiulį palaikymą, o tai padeda eiti pirmyn.