Bėgikė įkvėpimo randa ir dienoraštyje

Kovo 1-3 d. Glazge per Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionatą 18-metė sprinterė panevėžietė Akvilė Andriukaitytė bus jauniausia Lietuvos delegacijoje. Iš viso žemyno pirmenybėse dalyvaus devyni mūsų šalies atstovai.

A.Andriukaitytė debiutuos tokio rango suaugusiųjų varžybose ir, kaip pati sako, normatyvo įvykdymas ir patekimas į čempionatą – nemažas jos pasiekimas. O Europos pirmenybėse ji labai norėtų patekti į pusfinalį.    

„Norint patekti į pusfinalį, manau, 60 m nuotolį reikėtų įveikti greičiau nei mano asmeninis rekordas, o gal užtektų ir tų pačių 7,4 sek.“, - sako A. Andriukaitytė.  Ji – buvusi šakietė, trenerio Algirdo Ulinsko auklėtinė, o dabar Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos vienuoliktokė. Dabartinis sprinterės treneris – Remigijus Jakubauskas.
 

„Akvilę dar anksčiau kelis kartus gundžiau atvažiuoti treniruotis ir mokytis į Panevėžį, tačiau ji nenorėjo. Persigalvojo 2017-aisiais ir į Panevėžį atvažiavo vidury mokslo metų. Savo auklėtine labai džiaugiuosi, ji ypač gabi, užsispyrusi, darbšti, motyvuota.  Pasižymi tvirtu charakteriu, ką užsibrėžia, dažniausiai tą ir padaro“, - tegia R. Jakubauskas. 
 

Savo mokinės didelį darbštumą treneris pagrindžia kurioziniu faktu. Šiemet renovuojamas Panevėžio lengvosios atletikos maniežas, ir Lietuvos uždarų patalpų čempionė yra priversta treniruotis „Cido“ arenos antrame aukšte esančiame vestibiulyje, Sporto rūmuose bėgiodama ant betono bei gimnazijos sporto salėje. Bėgioti tenka be startukų. „21-ame amžiuje treniruojamės lyg viduramžiais“, - šypteli panevėžietės treneris. 
 

Talentingai sprinterei ypač naudinga buvo praėjusių metų lapkričio mėnesį treniruočių stovykla Turkijoje, kur ją pakvietė „Cosma“‘ klubas ir sprinterius treniruojantis Martas Skrabulis. 

Puikiomis oro sąlygomis panevėžietė su geriausiais klubo lengvaatlečiais treniravosi tris savaites. 

„Per porą metų Akvilė labai patobulėjo. Praėjusiais metais per pasaulio jaunimo iki 20 metų čempionatą Tamperėje ji per parengiamąsias varžybas 200 m nubėgo per 23,35 sek. ir pateko į pusfinalį, tačiau čia gavo nedidelę traumą. 200 m – Akvilės pagrindinis nuotolis, jam skirsime visą dėmesį. Visos kitos -  pagalbinės distancijos.  200 m nuotolyje auklėtinė buvo įvykdžiusi normatyvą į Europos suaugusiųjų čempionatą Berlyne, bet mes visą dėmesį buvome sutelkę pasaulio jaunimo čempionatui ir žemyno pirmenybių atsisakėme“, - sako R. Jakubauskas.

Per pernykštį Lietuvos vasaros čempionatą Palangoje panevėžietė 100 m distancijoje tapo vicečempione. 

Sportininkės treneris tiki, kad jo auklėtinė iki Europos uždarų patalpų čempionato nepraras geros sportinės formos. 

„Ar Akvilei pavyks pagerinti asmeninį rekordą, priklausys nuo to, kaip suveiks jos nervų sistemą, nes jaunai sportininkei pirmą kartą teks rungtyniauti su stipriausiomis žemyno suaugusiomis sprinterėmis“, - sako treneris.

Prieš Europos čempionatą šiandien R. Andriukaitytės laukia dar vienas rimtas jėgų patikrinimas - 10 valstybių jaunimo varžybos Baltarusijoje. Praėjusiais metais čia panevėžietė buvo trečia. 

Jau anksčiau po sėkmingų startų panevėžietė sulaukė daugybės pasiūlymų iš už Atlanto ten mokytis ir sportuoti, bet kol kas universiteto dar nesirenka.  Kviečia  Pensilvanijos, Teksaso, kiti universitetai, bet pirmiausiai R. Andriukaitytės tikslas – baigti sporto gimnaziją Panevėžyje. 

Kokiomis sporto šakomis žavėjaisi gyvendama Šakiuose ir kaip atsidūrei Panevėžyje?, - paklausiau A. Andriukaitytės.

Kai buvau maža, labai mėgau žaisti kvadratą, vėliau lankiau plaukimo treniruotes. Besimokydama ketvirtoje klasėje pradėjau domėtis lengvąja atletika. 
 

Bėgike tapau ne iš karto. Mėtydavau kamuoliuką, bandžiau kitas rungtis ir tik vėliau pradėjau bėgioti.

Per vienas iš varžybų teko pabendrauti su panevėžiečių treneriu Remigijumi Jakubausku, kuris mane pradėjo kviesti mokytis į ką tik pradėjusią veikti Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją.  
 

Panevėžyje buvo nemažai sportininkų, kuriuos gerai pažinojau. Tačiau nelabai norėjo išleisti mama. Kai mano rezultatai pradėjo gerėti, mamą su draugėmis pavyko perkalbėti ir 2017-aisiais atvažiavau į Panevėžį, pradėjau lankyti devintą klasę.

Keisti gyvenamąją vietą man buvo nemažas iššūkis, buvo sunku priprasti prie naujos aplinkos, treniruočių. Tačiau savo sprendimu dabar nesigailiu. 

Gimnazija labai džiaugiasi mano pasiekimais šią žiemą, gimnazistai yra nustebinti mano įvykdytu normatyvu į Europos suaugusiųjų uždarų patalpų čempionatą, visi tik sveikina, kalbina. 

Sportavo visa mano šeima: mama ir močiutė buvo lengvaatletės, teta lankė dziudo treniruotes, mėgėjiškai sportavo tėtė, dėdė, 21-erių brolis Modestas, kuris, kai dar mokėsi mokykloje, lankė dziudo pratybas, o dabar vaikšto į sporto klubą.   

Nežinau, gal ir ne. Bus dar tų čempionatų, turėsiu progos juose išbandyti jėgas. 

Debiutavau 2016-aisiais Europos jaunių čempionate Tbilisyje. Kai 2017-aisiais atvažiavau į Panevėžį, su treneriu planavome dalyvauti pasaulio jaunių čempionate Kenijoje, tačiau gavau kojos traumą.
 

2017-ieji mano sportinėje karjeroje buvo patys sunkiausi metai, turėjau gydytis traumą. Visi metai nuėjo perniek. Atsigavau tik 2018-aisiais, tačiau Tamperėje per pasaulio jaunimo iki 20 m. čempionatą man suspazmavo koją ir sustojau bėgti. Bet dabar esu visiškai sveika.

200 metrų. Mano asmeninis rekordass – 23,35 sek., o perpus trumpesnį nuotolį esu nubėgusi per 11,73 sek. 
 

Labai gaila, kad šiemet renovuojamas mūsų maniežas, todėl tenka be startukų bėgioti vestibiulyje, koridoriuose. 

Dabar patobulėjo mano startas, tačiau pati stipriausia  vieta – distancijos vidurys, kur paprastai išryškėja mano pranašumas. 
 

Kažkada viena didžiausių autoritetų buvo klaipėdietė Lina Grinčikaite, į ją norėjau lygiuotis. 
 

Kai pradėjau savo sportinę karjerą ir su ja tekdavo dalyvauti viename iš bėgimų, tai buvo kažkas tokio.   

Dabar be galo patinka olandė sprinterė, pasaulio 200 m nuotolio čempionė Dafne Schippers. Gal todėl, kad ji yra europietė ir viena geriausių pasaulyje.  

Kai buvau treniruočių stovykloje Turkijoje, ji irgi ten buvo. Kai tik į ją pasižiūrėdavau, iš karto pakildavo motyvacija, nes Dafnę matydavau prieš savo akis. 

Gerai. Kai prisiverti, viskas yra įmanoma. Dvi treniruotės per dieną netrukdo mokytis. 
 

Rašau savo dienoraštį, ten sudėlioju visas savo mintis ir norimus pasiekti rezultatus per artėjančias varžybas. Tai mane motyvuoja.

Kai išvykstu į treniruočių stovyklas, būna atotrūkis nuo sporto gimnazijos, bet netrukus vėl į ją sugrįžtu, vėl įsijungiu į tą mokyklos ritmą. 

Labai norisi vasarą bėgti dar greičiau, bet Lietuvos rekordas labai aukštas.