Motyvacijos įkvepia konkurencija su „Sūduva“

Vilniaus „Žalgirio“ klubo saugas Saulius Mikoliūnas rengiasi jau ketvirtam sezonui savo sezonui iš eilės Lietuvoje. Nors veteranas čia yra laimėjęs visus įmanomus trofėjus, dabartinė konkurencija su Marijampolės „Sūduva“ jam suteikia didelį azarto ir motyvacijos užtaisą.

 

Jau vasario 24 d. dvi stipriausios Lietuvos futbolo komandos susitiks 2019 m. sezono premjeros dvikovoje dėl „Betsafe LFF Supertaurės“ titulo.

 

S. Mikoliūnas šiuo metu yra labiausiai patyręs „Žalgirio“ futbolininkas. 34 metų žaidėjas savo kraityje turi du iškovotus A lygos trofėjus (2004, 2016 m.), du LFF taurės aukso medalius (2004, 2018 m.) bei LFF Supertaurės apdovanojimą (2016 m.). Būdamas 21-erių jis paliko FBK „Kaunas“ ir 2005 metais su Edinburgo „Hearts“ iškovojo Škotijos taurę, vėliau žaidė Ukrainos ir Baltarusijos klubuose.

 

Kūrybingas futbolininkas 2016 metais persikėlė į „Žalgirį“ ir išgyveno įvairius etapus – auksinį triumfą A lygoje, apmaudų traumos šešėlį ir intensyvų praėjusių metų sezoną su antruoju asmeniniu karjeroje LFF taurės titulu. Gruodį sutartį su „Žalgiriu“ sutartį pratęsęs S. Mikoliūnas neslepia, jog jo ambicijos yra didelės ir į priekį veda intriguojanti konkurencija.

 

75 rungtynes Lietuvos rinktinėje sužaidęs saugas lff.lt svetainei papasakojo apie tikslus šiame sezone, aptarė pagrindinius konkurencijos Lietuvos futbole akcentus, ateinančią „Betsafe LFF Supertaurės“ dvikovą bei pasidalijo mintimis apie dabartinę Lietuvos rinktinės situaciją.

Kaip ir kiekvienais metais, klube keliami aukščiausi tikslai – norime laimėti visus įmanomus trofėjus, susigrąžinti A lygos čempionų titulą ir išlaikyti aukštą kokybės lygį.

 

Kalbant apie mūsų lygį, jis tikrai nėra prastas ir galbūt net kyla. Tą parodė praėjusiais metais geras Lietuvos komandų pasirodymas Europos turnyrų atrankoje. Ir aš niekaip negalėčiau pasakyti, jog galiu žaisti atsipalaidavęs ir viskas rožėmis klota. Reikia save prisižiūrėti, tačiau savo fizine kondicija negaliu skųstis – tikrai gerai jaučiuosi, yra tiek noro, azarto siekti pergalių ir tas veda į priekį.

Tuomet, kai dar žaidžiau FBK „Kauno“ ekipoje, kova buvo tarp kauniečių ir Panevėžio „Ekrano“ klubo. Pastarasis turėjo daug gerų ir perspektyvių žaidėjų – Mantą Savėną, Aurimą Kučį, Vitalijų Kavaliauską bei kitus, į kuriuos Lietuvoje buvo dedama daug vilčių. FBK „Kaunas“ buvo labiau subalansuota sudėtis, buvo kiek mažiau jaunimo, bet daugiau patyrusių žaidėjų. Panaši, atkakli konkurencija pastaraisiais metais vyksta tarp „Žalgirio“ ir „Sūduvos“. Tačiau, žinoma, būtų smagu šiais metais pamatyti daugiau komandų įsijungiančių į tą kovą.

 

Didžiąją karjeros dalį praleidau užsienyje ir negaliu pasakyti, jog buvo kažkas panašaus. Škotijoje dominuojančios jėgos visada buvo Glazgo „Celtic“ ir „Rangers“ klubai, mano komandai „Hearts“ pagrindiniai varžovai buvo miesto derbio konkurentai „Hibernian“. Taip pat ir Ukrainoje neteko susidurti su tuo, jog reikėtų susigrąžinti titulą, tačiau buvo keliamas tikslas užimti kuo aukštesnę vietą.

 

Kad ir kaip ten būtų, tai veža – tu nori įrodyti, kad esi stipriausias, dabartinė situacija, kai trokštame susigrąžinti A lygos trofėjų, iššaukia didelį azartą. Tokia konkurencija yra be galo įdomi. Kai pats esi atsiplėšęs, yra daugiau atsipalaidavimo ir iš savęs neišspaudi maksimumo. Tokiai konkurencijai esant tu esi įpareigotas pademonstruoti aukščiausią lygį.

 

Pirmajame „Sūduvos“ auksiniame sezone (2017 m.) mes kiek užmigome ant laurų, nes buvome atsiplėšę 15 taškų. Atsipalaidavę praradome taškus, o marijampoliečiai atsidūrė pergalių kelyje ir mus nubaudė. Tačiau pernai, mano nuomone, mes buvome labiau verti čempionų titulo – su „Sūduva“ žaidėme šešis kartus ir laimėjome keturis, tačiau kažkur pritrūko sėkmės. Todėl dabar yra tik dar didesnė motyvacija atsigriebti.

 

Dabar tikrai turime gerų ir talentingų jaunųjų futbolininkų, todėl logiška, jog klubai juos kviečiasi į savo komandas, kodėl gi neleisti jiems žaisti? Galbūt tai šiek tiek rodo ir klubų filosofijos pasikeitimą. Yra nemažai pavyzdžių, kai kitose šalyse, kaip Serbijoje, klubai užaugina žaidėjus ir juos parduoda užsienio komandoms. Galbūt daugiau futbolininkų turės galimybę ateityje išvykti.

 

Tai gali suteikti mums pozityvų psichologinį impulsą. Po tokių laimėtų rungtynių įgauni daugiau pasitikėjimo. Kita vertus, pralaimėjimo atveju, degi noru atsirevanšuoti ir laimėti čempionų vardą. Kiekvienas trofėjus yra smagus ir svarbus.

Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, kur žaisti. Žinoma, galbūt didesnis prioritetas būtų rungtyniauti Vilniuje, nereikėtų toli keliauti, susirinktų daugiau savų aistruolių. Kiek liūdna, jog balsavime fanai nulėmė susitikimo vietą Marijampolę. Vilnius yra didesnis miestas ir gaila, jog ne visiems rūpi turėti tokias rungtynes namuose. Keista, kad mažesnis miestas aplenkė mus.

 

Žinoma, rinktinėje praleisti smagūs metai. Žaisti joje – didžiausia garbė ir kiekvieno futbolininko svajonė. Pamatysime, ką parodys ateitis. Man labai patiko dirbti „Žalgiryje“ su treneriu Valdu Urbonu, kuris dabar stojo prie rinktinės vairo. Jeigu gausiu pakvietimą į rinktinę, tikrai tai svarstysiu.

Valdas Urbonas yra tikrai išmintingas treneris – jis moka sustyguoti komandą, mato kiekvieno žaidėjo geriausias puses ir pagal tai gali sudelioti tinkamą schemą, parinkti futbolininkus į geriausias pozicijas. Manau, jis gali atnešti tai, ko dabar reikia rinktinei ir jos žaidėjams – pamažu sugrąžinti ramumą ir pasitikėjimą savimi.

 

Jau pradėjau lankyti trenerių kursus ir sieju savo ateitį su futbolu. Jaučiu, kad sukauptą patirtį ir žinias galiu perduoti kitiems bei prisidėti prie Lietuvos futbolo vystymo.