"Moterys kartais gali duoti į kaulus vyrams"

Lietuvos krepšinio čempionė Rita Žilinskaitė turi savo gyvenimo filosofiją.

„Jeigu yra situacijos, kurios gali sukelti neigiamus jausmus, stengiuosi savęs tuo neapkrauti. Tiesiog mokausi visa tai paleisti“, – sako su Utenos „Utena“ 2015 m. Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempione tapusi atakuojanti gynėja.

 

Nuo to laiko daug kas pasikeitė – „Utenos“ klubas dėl nutrūkusio finansavimo sustabdė savo veiklą, o LMKL evoliucionavo į tarptautinę MultiGyn Moterų lygą, kurioje kartu su 5 Lietuvos klubais šiuo metu grumiasi Latvijos ir Estijos ekipos.

 

Pati R. Žilinskaitė 2017–2018 m. sezone dar rungtyniavo aukščiausioje šalies lygoje ir vilkėjo Ukmergės „Vilkmergės“ marškinėlius. Šį sezoną ji darbą „Luminor“ banke derina su žaidimu MultiGyn B divizione ir Sostinės krepšinio lygos („GEALAN–SKL“) Bankų asociacijos taurėje.

 

26-erių gynėja yra viena iš pagrindinių Alytaus „RKL-GUT.LT“ (13/4) komandos lyderių. R. Žilinskaitė sausį tapo naudingiausia lygos krepšininke. Ji per du mačus vidutiniškai fiksavo 27 taškų, 6,5 rezultatyvaus perdavimo, 4 perimtų ir 3,5 atkovoto kamuolio bei 31 naudingumo balo statistiką.

 

Šiame sezone alytiškė vidutiniškai pelno po 20 taškų (antras rodiklis lygoje), atlieka 7 rezultatyvius perdavimus (antras rodiklis lygoje) ir renka 24 naudingumo balus (4 rodiklis lygoje).

 

O kaip Ritai sekasi „GEALAN–SKL“ Bankų asociacijos taurėje, kur tenka susidurti su vyrais?

 

„Profesionaliai krepšinį žaidžiančios moterys, manau, tikrai gali kartais duoti į kaulus vyrams“, – su šypsena atsako R. Žilinskaitė.

 

Beje, itin taiklia ranka pasižyminti krepšininkė dar 2013 m. „LMKL snaiperės“ konkurse iškovojo vicečempionės vardą.

 

SKL laidos „Žvilgsnis iš arčiau“ viešnia pasidalino savo patirtimi ir džiaugėsi, kad moterų krepšiniui Lietuvoje rodoma vis daugiau dėmesio.

 

Kaip krepšinis atsirado tavo gyvenime? – pradėjome pokalbį su R. Žilinskaite.

Krepšinis mano gyvenime atsirado labai seniai. Treniruotes pradėjau lankyti maždaug nuo aštuonerių. Mano mama buvo pirmoji mano trenerė, brolis ir tėtis taip pat žaidė krepšinį. O šiuo metu šeimoje likau vienintelė, kuri kažkiek dar susijusi su krepšiniu (šypsosi).

 

Sakyti, kad šiuo metu labai mėgaujuosi krepšiniu negaliu, nes turiu tam tikrų traumų. Jos ateityje bus pašalintos ir, tikiuosi, tas labai geras jausmas sugrįš.  

Žinote, moterys visgi yra šiek tiek švelnesnės, vyrai – grubesni. Aišku, skiriasi greičiai, galbūt šiek tiek profesionalumas. Nors profesionaliai krepšinį žaidžiančios moterys, manau, tikrai gali kartais duoti į kaulus vyrams (juokiasi).

 

Esu atakuojanti gynėja, esant progai atakuoju iš tritaškių zonos. Tačiau šį sezoną Alytaus komandoje susiklostė tokia situacija, kad neturime daug įžaidėjų, kurios galėtų skirstyti kamuolius, todėl tenka pažaisti ir šioje pozicijoje. Dabar pagrindinis mano varikliukas yra greitos atakos, rezultatyvūs perdavimai ir tie patys tritaškiai.

 

Labai seniai esu žaidusi ir Sekmadienio krepšinio lygoje, kur taip pat buvau vienintelė mergina komandoje ir visoje lygoje. Tuomet į mane žiūrėjo taip: „Oi, čia mergina aikštelėje, leisime jai mesti, tegul meta, galbūt nepataikys“.  Bet kai jie pamatė, kad galiu pataikyti, taip lengvai laisvų metimų neišsimetu (šypsosi). Juolab, kad jau pora metų žaidžiu „Luminor“ banko komandoje, tad varžovai mane jau žino.

Kai pradėjau lankyti krepšinį ir žaidžiau Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL), nebuvo jokių projektų, nebuvo nieko, kas skatintų mergaites lankyti treniruotes. Vasaromis iš visų Lietuvos kampelių buvo surenkamos mergaitės ir merginos, kurios pretenduodavo patekti į savo amžiaus rinktines. Tai buvo vienintelis stimulas treniruotis ir žaisti. Dabar, kiek žinau, mergaičių krepšinio projektai tęsiasi visą sezoną, kurie skatina sportuoti, geriausios merginos netgi gauna stipendijas. Šiais laikais daug investuojama į vaikų skatinimą lankyti treniruotes. Dėmesys merginų krepšiniui po truputį auga ir tuo labai džiaugiuosi. Galbūt išaugs karta, kuri rodys didelius rezultatus pasaulyje.

Baigiantis studijoms turėjau atlikti praktiką. Tuo metu dar žaidžiau Utenoje ir nusprendžiau, kad noriu save išbandyti finansiniame sektoriuje. Praktiką atlikau tuometiniame DNB banke. Visą dieną dirbdavau banke, o vakare važiuodavau į treniruotes Utenoje. Praktika buvo sėkminga, o besitęsiant krepšininkės karjerai pradėjau galvoti apie tam tikrus etapus gyvenime. Norėjosi tam tikro užtikrintumo, todėl išsiunčiau bankui savo CV ir mane pakvietė prisijungti. Tikrai nesigailiu šio sprendimo, nes ir praėjusį sezoną, kuomet atstovavau Ukmergės ekipai aukščiausioje Lietuvos lygoje, galėjau sėkmingai suderinti krepšinį ir darbą. Šį sezoną krepšinį žaidžiu mėgėjiškai ir savaitgaliais grįžtu į savo gimtąjį Alytų.

 

Darbo srityje labai svarbu operatyvumas ir kokybė. Krepšinyje taip pat svarbu greitis ir pelnyti taškai. Tie aspektai deri tarpusavyje ir manyje.

 

Mano ritualas – kasdieninis kėlimasis 5:30 val. (šypsosi). Tiesiog susiruošiu ir keliauju į darbą. Žinoma, nesivaizduoju savo gyvenimo be pusryčių ar kavos puodelio.

 

Esu labai pozityvus žmogus. Jeigu yra situacijos, kurios gali tau sukelti neigiamus jausmus, stengiuosi savęs tuo neapkrauti. Tiesiog mokausi visa tai paleisti.

 

Visų pirma, knyga, nes labai mėgstu skaityti. Taip pat pasiimčiau žmogų. Ką dar? Nežinau (juokiasi).

 

Buvo tam tikras laikotarpis, kai buvo labai sunku. Tuomet ir pradėjau skaityti. Mitcho Albomo knygą „Antradieniai su Moriu“ labai  rekomenduoju tiems, kas bando atrasti save, ieško prasmės.

 

Visi pirmi kartai kažkuo įsimintini. Kuo yra daugiau pirmų kartų, tuo labiau galvoji, kad gyvenimas bus linksmesnis, įdomesnis. Yra įsimintini metai, kuomet  su Utenos komanda laimėjome pirmąją vietą LMKL, su Mykolo Romerio universiteto (MRU) rinktine tapome studenčių čempionėmis, universitetą baigiau dešimtuku.

 

Jeigu pasakysiu, neišsipildys. Mano svajonė – turėti kuo daugiau svajonių. Ir dar, kad jos išsipildytų (šypsosi).

Žiūrovams palinkėčiau gražaus krepšinio, o SKL nariams – kuo daugiau bendruomeniškumo ir įsimintinų metų.