Gyvybės eliksyras – sportas ir darbas

Prieš 80 metų vasario 9 d. gimęs Povilas Tamošauskas, paprašytas įvertinti savo gyvenimo kelią, sako, kad pirmiausiai yra dėkingas Dievui, jog jam neleido paklysti ir leido pasirinkti kryptis, kuriose jubiliatas realizavo save.
 

„Dėkoju ir tiems žmonėms, kurie manimi patikėjo ir pasiūlė gerą darbą. Man pasisekė: kur tik dirbau, suradau save ir galėjau save realizuoti. Visą laiką norėjau  naujų iššūkių, jų alkis ir buvo ta varomoji jėga, kuri mane stūmė į priekį. Esu laimingas, kad dar šiandien turiu sveikatos ir gyvenime šį bei tą nuveikiau sporte, pedagoginėje, mokslinėje, visuomeninėje ir politinėje veikloje. Tris kadencijas buvau išrinktas Vilniaus savivaldybės tarybos nariu, rūpinausi sostinės švietimo, kultūros ir sporto klausimais, parengiau miesto sporto mokymo įstaigų projektą, dirbau mero patarėju“, - sako P. Tamošauskas. 
 

Jis du-tris kartus per savaitę lanko svaiktingumo klubą „Impuls“, plaukioja baseine ir mankštinasi su treniruokliais. Kiekvienas jo rytas prasideda mankšta, kuriai skiria 1 valandą. Jos metu atlieka specialius pratimus, stiprinančius sąnarius.
 

P. Tamošauskas - įdomi ir spalvinga asmenybė. Jis - vienas Lietuvos badmintono pradininkų, 1964-aisiais pirmojo Lietuvos badmintono čempionato dvejeto varžybų laimėtojas, atstovavo Lietuvai įvairiose sąjunginėse varžybose. 

Kita jubiliato mėgstama sporto šaka – tinklinis, kurį studijavo Kūno kultūros institute,  pats žaidė ir atstovavo institutui bei mėgdavo teisėjauti varžybose. 

P.Tamošauskas didžiuojasi ir naujausiu įvertinimu – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atminties ir pagarbos aukso ženklu „Lietuvos ąžuolai“ už  partijos kūrimą ir stiprinimą.

 

Man darbas - pagrindinis gyvenimo eliksyras, o sportas mane palaiko. Kai dabar permąstau savo karjerą, visus gyvenimo veiksmus, nuo pat jaunystės mane traukė iššūkiai. 
 

Gimiau Plungės rajone, Sėleniuose, tremtinio šeimoje. Mano tėvai buvo ūkininkai, turėjo 50 ha žemės. Tėvas 1949-aisiais buvo ištremtas į Sibirą, o mamą man, dešimtmečiui, iš tremties pavyko išgelbėti. 

Tai atsitiko labai paprastai. Kai stribai su ginklais įsiveržė į mūsų namus ir liepė kraustytis, nubėgau į kitą kambarį pas močiutę, kuri mane paslėpė po patalu. 

Tėvai, sužinoję, jog esu pasislėpęs, susitarė, jog vienam reikės likti, o kitam bėgti. Tėvas nusivedė stribus į klėtį ir juos privaišino samane. Mama tuo metu pabėgo į mišką. Tėvas buvo išvežtas, o mama netrukus sugrįžo. 

Mokiausi Sėlenių pradinėje, Aleksandravo septynmetėje ir Plungės vidurinėje mokykloje. 

Buvau aktyvus nuo pat mažens. Kadangi baigti mokslų į Plungę atvažiavau iš kaimo, tai buvau fiziškai stiprus ir mano adaptacija prasidėjo nuo sporto. 
 

Mūsų klasė buvo sportiška, joje mokėsi ir nemažai vėliau išgarsėjusių Lietuvos  žmonių, iš kurių pats žymiausias – verslininkas, dabar jau šviesaus atminimo Bronislovas Lubys. Su juo, prisimenu, susiginčijome, kas aukščiau įkops į medį. Bronislovas įlipo aukščiau. Mes dviese su juo iš klasės apsigynėme mokslinius laipsnius.
 

Norėjosi išbandyti visas sporto šakas: žaidžiau tinklinį, rankinį 11x11,  mėčiau ietį, diską, laimėdavau rajono moksleivių pirmenybes. Per Lietuvos moksleivių rankinio pirmenybes laimėjome taurę. 

Ne tik sportavome, bet ir dainuodavome ansamblyje, vaidindavome mokyklos teatre, šokdavome tautinius šokius. Veiklos buvo iki soties. 

Vilniaus universitete norėjau studijuoti ekonomiką, tačiau kūno kultūros mokytoja Irena Daukintaitė man patarė ten nestoti, kadangi mokykloje nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, iš tremtinio šeimos. Patarė stoti į Kūno kultūros institutą. 

Man siūlė pasirinkti rankinio specializaciją, tačiau ši sporto šaka neypatingai patiko ir pasirinkau tinklinį. Pats aktyviai žaidžiau, mane treniravo Vytautas Jankus. Susidraugavau ir su tinklinio tėvu vadinamu Augustinu Karkausku, kuris mums dėstė tinklinio teoriją, gavau daug naudingų žinių, jis man labai padėjo gauti paskyrimą į Vilniaus dailės institutą. Man šie du žmonės labai brangūs, juos gerbiu iki šių dienų. 
 

Diplomą gavau 1961-aisiais ir Vilniaus dailės institute pradėjau dirbti vyr. dėstytoju, treniravau tinklinio komandas. Tačiau atsiradus badmintono iniciatoriams, kurie norėjo, jog būsimieji dailininkai pradėtų žaisti badmintoną, susidraugautų su šia sporto šaka, ėmiausi jos.
 

Kartu su Stasiu Petkumi ir kitais tapome badmintono pradininkais Vilniuje, organizuodavome varžybas, kvietėme visus treniruotis, o Klaipėdoje šią sporto šaką populiarino Algis Vitkauskas. 

Ir pats žaidžiau, ir treniravau. Per Lietuvos čempionatą vienetų varžybose tapau vicečempionu, o dvejetų su Juozu Krikščiūnu  – čempionu. 

Dalyvaudavome SSRS čempionatuose, viename iš jų mūsų komanda tarp 20 dalyvavusiųjų užėmė penktą vietą ir buvome apdovanoti prizu kaip geriausiai pasirodę debiutantai. 

Rinkau balus sporto meistro normai gauti, iki jos nedaug trūko. Tačiau į mus niekas nekreipė dėmesio, badmintono nelabai norėjo pripažinti jokia mūsų sporto draugija. 

Siekdamas populiarinti šią sporto šaką, Dailės institute suorganizavau vaikų būrelį ir jį  nemokamai treniravau, bet netrukus su badmintonu mano draugystė baigėsi.

Taip, treniravau komandas, aktyviai teisėjaudavau tinklinio varžybose. Garsaus tuometis „Elektrono“ moterų komandos treneris Steponas Batoras mane pakvietė dirbti jo asistentu. Man tai buvo didelis iššūkis. S. Batorui perėjus dirbti į „Žalgirio“ draugijos respublikinę tarybą, tą komandą pradėjau treniruoti vienas.  Padirbus kelerius metus, komanda dukart tapo Lietuvos moterų čempione  ir triskart laimėjo Lietuvos tinklinio taurę. Man tai buvo didelis pasiekimas.  
 

Gavau nemažai pasiūlymų tapti profesionaliu tinklinio treneriu ir dirbti su didesnio meistriškumo komandomis. Tačiau Dailės institutas man irgi kėlė sąlygas: arbo dirbu čia, arba einu kitur. Pasilikau institute ir su tinkliniu atsisveikinau. 

Baigęs trenerio karjerą, pradėjo domėtis moksline veikla, gilinausi į būsimų dailininkų profesijai svarbių psichofizines ypatybių lavinimo metodologines problemas. 

Be jokio vadovo, tik pasikonsultuodamas su mokslininkais, pats pradėjau rinkti duomenis apie dailininkus, kokią įtaką jų rengimui atlieka specialūs sporto pratimai.   

Parengiau programą, atlikau daug tyrimų, susirinkau daug medžiagos. Tada panorau sužinoti, ar mano darbas tinkamas, ir pasiskambinau garsiam mokslininkui Nikolajui Panomariovui, dirbusiam tuomečiame Leningrado Lesgafto institute. 

Jam mano darbas patiko, ir jis pasiūlė mokytis aspirantūroje, sutikdamas būti mano vadovu. 1980-aisiais Leningrade apsigyniau kandidatinę (dabar daktaro) disertaciją. Sugrįžus į Lietuvą tais pačiais metais man buvo suteiktas docento vardas ir buvo išrinktas Dailės instituto Kūno kultūros katedros vedėju. 

Į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU) perjau dirbti 1989-aisiais. Dirbdamas docentu, skaičiau paskaitas studentams, su bendraautoriais parengiau pirmąją po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų kūno kultūros programą. 
 

Toliau rinkau medžiagą, rašiau straipsnius, tyriau studentus ir parašiau monografiją, kurią pristačiau kaip habilitacinį darbą. Jį apsigyniau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. 
 

Prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį Lietuvos švietimo sistemoje ypač aktyviai reiškėsi žymi pedagogė Meilė Lukšienė, kuri sukūrė tautinės mokyklos koncepciją. Jos darbai man ypač patiko.  Tad nusprendžiau aukštosiose mokyklose kažką panašaus padaryti ir su kūno kultūra. Ta mano monografija kaip tik ir buvo kūno kultūros humanizavimo problemos rengiant studentus. 

Organizuodavome konferencijas, stengiausi, kad mano šis darbas paplistų aukštosiose mokyklose ir juo būtų naudojamasi. Parašiau tris metodines knygeles, o iš viso - šešias  knygas. 2001-aisiais apgyniau habilitacinį darbą ir 2002-2015-aisiais vadovavau VGTU Kūno kultūros katedrai.  2007-aisiais man buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Man vadovaujant katedrai, o universitetui – Romualdui Ginevičiui, per didelius vargus pastatėme naują sporto salę, kuria visi džiaugiasi iki šių dienų.  

Kai 2003-aisiais VGTU buvo įsteigtas Humanitarinis institutas, jam vadovavau devynerius metus. 

Šį institutą reorganizavus į Kūrybinių industrijų fakultetą, trejus metus dirbau dekanu, o 2014-2016 m. – VGTU sporto ir meno centro profesoriumi. 

Ar ir dabar jūsų širdyje yra vietos tinkliniui ir badmintonui? 
Žinoma, tačiau mano fizinės kondicijos nelabai leidžia žaisti, nes šios sporto šakos labai apkrauna stuburą bei sąnarius. Salės tinklinį žaisti nutraukiau anksčiau, o Palangos paplūdimiuose dar nemažai metų buvau aistringas tinklininkas, su savo draugausi kaudavausi iki nukritimo.  
 

Namie turiu tris tinklinio kamuolius, ant sienos kabo anglies pluošto angliška badmintono raketė, kurią gavau, kai per SSRS badmintono pirmenybes asmeninėse varžybose tarp 100 sportininkų užėmiau 25-ą vietą. 

Kai 2016-aisiais baigiau darbą VGTU, galvoju, negi sėdėsiu namie ir žiūrėsiu pro langą. Galva buvo prikimšta įvairiausių idėjų, jas išsakiau Vilniaus miesto sporto centro vadovams ir buvau ten pakviestas dirbti.   
 

Su Viliumi Podberecku parengėme trejų metų centro strategiją, sudarome metinius veiklos planus, testavimo programas.

Nuo praėjusių metų pradėjome testuoti į centrą priimamus vaikus, parengėme atitinkamus kriterijus, tobuliname programas. 

Atskirų sporto šakų treneriai sudaro preliminarias programas, o mes po to jas koreguojame. Vaikus atrenkame pagal atitinkamus testus. 

Tą anksčiau norėjau pritaikyti visoms Vilniaus mokykloms, kad jos galėtų testuoti ir sekti vaikus, kokio pajėgumo jie yra mokyklose. 

Tačiau sugriuvus Vilniaus savivaldybės koalicijai, mano parengta testavimo programa irgi sugriuvo. Jau buvo skirti ir pinigai, sudaryta darbo grupė ir nuo šių metų programa būtų pradėjusi veikti. Deja, ... Visus savo sumanymus teko perkelti į Vilniaus miesto sporto centrą. 

Mano gyvenimo saulėlydyje svajojau gauti tokį darbą – kūrybinį, neįtemptą. Geras kolektyvas, puikus mikroklimatas. Į darbą einu kiekvieną dieną, man smagu, jog galiu kažką pasiūlyti ir nepersitempdamas padaryti. Derinasi ir protinė, ir fizinė veikla, todėl puikiai jaučiuosi. 

Pirmiausiai reikia rūpintis savo sveikata, kuri susideda ne vien iš sporto ir mankštų. Žmogus turi gyventi harmoningai, išlaikyti intelektinio ir emocinio darbo pusiausvyrą, neturi būti piktas. 
 

Nuėjus į darbą, pirmasis uždavinys – kad žmogus, su kuriuo pradedu kalbėti, nusišypsotų. 

Reikia sportuoti ir reguliuoti maistą. Sveika gyvensena dabar truputį yra subanalėjusi. Esu giliai įsitikinęs, kad ta sveika gyvensena, kuri visiems yra vienodai propaguojama, yra netinkama. 

Kiekvienam žmogui asmeniškai turi būti surašytas sveikos gyvensenos receptas ir sudaryta programa. Tik tada ji duos teigiamų rezultatą.