Čempionės iš darbo biržos

Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneris Antanas Jakimavičius, kalbėdamas apie beprecedentį penkiakovininkės Donatos Rimšaitės atvejį, pabrėžia, jog sportininkus į neviltį varo socialinių garantijų nebuvimas. 

Kaip vertinate penkiakovininkės Donata Rimšaitės sprendimą atstovauti Rusijai?, - paklausėme trumpam į Lietuvą grįžusio trenerio.
Mes, sportininkai, seniai diskutuojame šiais klausimais. Lietuvos sportininkai tarp kitų pasaulio šalių atletų atrodo „biedniausi“. Jeigu Baltarusijos sportininkas pelno medalį per pasaulio čempionatą, jis bei treneris kiekvieną mėnesį gauna po 2 tūkst. JAV dolerių atlyginimą. O pas mus sportininkams viskas karpoma, netgi kuklios premijos. 
 

Traumą gavusi V. Sereikaitė, kaip ir kitos sportininkės, neturi jokių socialinių garantijų. Ko gero, dviratininkės yra vienintelės pasaulyje, jų neturinčios. Anksčiau Lietuvos olimpiniame sporto centre jos bent turėjo darbo knygeles, o dabar nieko. Sportininkės kreipiasi į mane, ką daryti, o aš joms neturiu, ką atsakyti. Kai dviejų pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių dalyvei Svetlanai Pauliukaitei reikėjo daryti anginos operaciją, jos nepriėmė nė viena ligoninė, nes dviratininkė neturėjo „Sodros“ pažymėjimo. 
 

Ji buvo priversta stoti į darbo biržą ir tiktai tada buvo atvertos ligoninės durys. Absurdas, daugiau nieko. Vienintelę pasaulio čempionę ir rekordininkę Simoną Krupeckaitę kažkur yra įdarbinęs mūsų Sporto centro direktorius, kad jai skaičiuotųsi darbo stažas. Net gėda, kam ir pasakyti, kad mūsų dviratininkės įregistruotos darbo biržoje ir neturi jokių socialinių garantijų.
 

Reikia tiktai džiaugtis, kad Lietuvoje dar yra sporto patriotų, kurie atstovauja savo šaliai ir ją garsina. Kiti išvažinėja svetur. Kam žmogui dirbti už tūkstantį ar du tūkstančius litų, kai jis gali gauti kone dešimt kartų daugiau? Mokesčiai baigia prismaugti sportininkus, jie labai daug dirba, bet neturi jokio darbo stažo. Ką Lietuvoje veikti Donatai Rimšaitei, kai ji nesuduria galo su galu? 


 

Po pasaulio čempionato mums buvo pažadėta, jog treko rinktinės turės masažuotoją, mechaniką, bus pagerinta sporto bazė. Tačiau kalbos ir liko kalbomis. Masažuotojas dabar ypatingai reikalingas V. Sereikaitei, kuriai skauda nugarą. Tačiau rinktinė jo neturi, nors dviratininkių rezultatai ir geri. Parengiau dviratininkių, kurios dalyvavo jau keturiose olimpinėse žaidynėse, tačiau tos problemos mane baigia nukamuoti. Geriausiai nieko nedaryti ir sėdėti namuose. Tačiau dar norisi dirbti ir  kažką Lietuvai padaryti gražaus. 
 

Ar į kokią nors šalį nepakels sparnų ir jūsų vadovaujamos trekininkės?
Ką gali žinoti, nė už vieną jų negarantuoju, o labiausiai – už pasaulio čempionę ir dukart  rekordininkę S. Krupeckaitę. Ji laisvai gali išvažiuoti į Rusiją, jeigu Lietuvoje ir toliau nebus sudarytos normalios sąlygos.
 

Dviratininkių garbei į viršų kyla Lietuvos trispalvė, o jos neturi jokių socialinių garantijų, gauna kuklius atlyginimus. Juk negali sportininkas išgyventi, gaudamas 2 tūkst. Lt. Matydamas, kaip jos kankinasi plentuose, pagalvoju, už ką jos taip kankinasi. Kai dviratininkės vėliau tai supras, keiks mane ar dar ką nors, kodėl taip darė. Taip toliau negali tęstis. Kai savo kolegoms iš kitų šalių papasakoju, kaip mes gyvename, jie stveriasi už galvų.
 

Seimo nariai, valdžios vyrai tegul pasidomi Baltarusija, kurią mes ignoruojame. Mūsų kaimynai turi nuostabias sporto bazes, ten viskas gražiai sutvarkyta. Mums iki jų labai toli. Turime dviračių treką, bet neturime nė vienos kabinos dviračiams laikyti, trenerių kambario. Baltarusijoje visi treneriai tarp jų – ir šalies vadovas A. Lukošenka, kuris mėgsta dviračių sportą ir į treką ateina pavažinėti dviračiu, turi savo  kambarius. 
 

Lietuvos Premjeras pažadėjo pagerinti mūsų dviračių sporto bazę, bet viskas sprendžiasi labai lėtai. Mums ta bazė dabar reikalinga, nes čia pat – Londono olimpinės žaidynės. Netikiu, kad Lietuvoje nebūtų galima surasti pinigų ir juos investuoti į dviračių treko sporto bazę. Apie sportą mūsų šalies valdžios vyrai gražiai šneka, tačiau iš principo sportas yra ignoruojamas.
 

Ir dar. Lietuvos rinktinės vyr. treneris neturėtų būti nuo visko priklausomas. Dabar turiu tarifikuoti sportininkus Olimpiniame sporto centre ir pas save mokykloje. Rinktinės vyr. treneris turėtų gauti normalų atlyginimą. Tenka dirbti nuo ryto iki vakaro, važinėti po įvairias pasaulio šalis, apie atostogas galiu tiktai pasvajoti, o mano atlyginimas prilygintas rajonų trenerių, jeigu jie turi kategorijas, atlyginimams. Apie tai kalbame jau gal 20 metų, bet nieko nedarome.
 

Su rinktinės vyr. treneriais turėtų būti sudaromi kontraktai keleriems metams, jie turi gauti visai kitus atlyginimus, nes prisiima atsakomybę už Lietuvos rinktinę. Jie neturi būti sulyginami su bet kokio miesto ar rajono treneriais.