Į vartus - tėvo pėdomis

Vilniaus "Hockey Punks" komandos vartininkas Simas Baltrūnas kartas nuo karto "užrakina" vartus ir Lietuvos pirmenybių puolėjai tiesiog nežino, ko imtis.  Rungtyniavimo patirties Latvijos Liepojos "Metallurgs" klube, taip ir Lietuvos rinktinėje turintis sportininkas pasakojo, kad anksčiau buvęs vartininku tėtis Ramūnas ilgai atkalbinėjo rinktis vartininko poziciją.

 

- Tėtis atvedė į treniruotę Rokiškyje. Jis pats žaidė, norėjo, kad ir aš būčiau ledo ritulininkas, tokia ta pradžia.

- Tėtis atvedė ir man tai labai patiko. Į vartus atsistojau, nes tėtis taip pat stovėjo, tai norėjau ir aš pabandyti. Jis nuo šio amplua mane atkalbinėjo apie du mėnesius, bet vartų saugojimas man labai patiko, buvau užsispyręs, tai ir likau šiame amplua.
 

- Į kurį lygiavausi neturėjau, bet kiek stebiu, domiuosi, žaidžiu, tai mėgstamiausias yra Švedijos rinktinės ir "New York Rangers"  vartininkas Henrikas Lundqvistas, tik dabar NHL lygoje jis jau veteranas, galima sakyti. 

- Labai daug gerų atsiminimų, įspūdžių, laimėtų medalių, taurių, turnyrų. Manau vienas pagrindinių dalykų - patekimas į šalies rinktines, čempionatus. 
 

- Kokie tavo ateities karjeros tikslai?
 

- Žaisti toliau ir mėgautis tuo.
 

- Tavo brolis irgi siekia ledo ritulininko karjeros. Ką manai apie jo galimybes?
 

- Jei daug dirbs, įdės daug sunkaus darbo, kažkas gali pavykti.

- Per atostogas dažnai mėgstu užsiimti aktyvia veikla - žaidžiu stalo bei lauko tenisą, futbolą, vasaros laikotarpiu paplūdimio tinklinį.
 

- Neatsakysiu į šį klausimą, nežinau.
 

- Kokiose rungtynėse gavai savo pirmąjį medalį? Ar tai buvo auksas, sidabras, bronza?
 

- Vaikų turnyre Lenkijoje mes užėmėm 3 vietą ir laimėjome bronzos medalius.

- Pagyvensim, pamatysim.


 

- Nedvejoti ir pradėti lankyti. Tai tikrai labai nuostabi sporto šaka dabar sparčiai populiarėjanti  ir tarp merginų. Tu žaidi komandoje su kitais vaikais, bendrauji, važinėji, keliauji, tampi stipresnis, sieki kažkokių tikslų. Manau nėra nieko geriau, nei būti komandoje ir žaisti ledo ritulį.
 

- Po 10 metų ir pamatysime.

- Buvo pora momentų, kai galvojau, ką aš čia veikiu ir kodėl aš čia žaidžiu, bet kad visai mesti, tokių minčių nebuvo.
 

- Laimė - kada aš laimingas. Kai viskas einasi gerai, kada aš darau tai ką mėgstu, kas man patinka, kai nereikia dėl kažkokių blogų dalykų sukti galvos. Jei visiems mano artimiesiems yra gerai, vadinasi man taip pat. 
 

- Ar atsimeni savo pirmąją treniruotę? Jei taip, kokie pirmi įspūdžiai buvo?
 

- Būtent pirmąją treniruotę atsimenu kaip per miglą. Vėliau kai pradėjau jau dažniau lankytis treniruotėse įspūdžiai buvo įvairūs - nauja aplinka, nauji žmonės. Aš buvau pats jauniausias žaidėjas  -mane supo vyresnio amžiaus vaikai, bet po truputį viskas įsivažiavo ir viskas klostėsi puikiai.
 

- Kodėl vaikui reikia sportuoti?
 

- Tu sportuoji, tampi tvirtesnis, ugdomas tavo charakteris, esi sveikesnis, susipažįsti su daug žmonių, aplankai įvairias šalis, dalyvauji įvariuose turnyruose, čempionatuose, augi kaip asmenybė.

Aišku, yra traumų tikimybė. Bet vaikai susitraumuoti sugeba ne tik sporte.

- Aš turiu nemažai gerų draugų komandose, vieni žaidžia užsienyje, su kitais žaidžiu komandoje, pačio geriausio negalėčiau išskirti.

- Tavo gyvenimo misija?
 

- Tobulėti visame kame. Tobulybei ribų nėra. Reikia dirbti, stengtis ir mokytis, juk stovėti vietoje neįdomu.
 

- Nemanau, kad prievarta yra gerai, bet viskas priklauso nuo situacijos. Jeigu vaikas nori ištisas paras gulėti ir tinginiauti, tai, manau, reikia motyvuoti ir versti kažkuo naudingu užsiimti. O jei vaikas nori lankyti kitą sporto šaką, ne tą į kurią jį veda, mano nuomone, tėvai turėtų leisti daryti tai, ką jis nori.
 

- Manau, visos komandos gali tai padaryti ir mes taip pat. Bet taip toli nežiūriu. Dabar galvoju apie šio trečiadienio rungtynes Vilniuje su "Kaunas Hockey". Nuo sezono pradžios laukėme, kada galėsime žaisti pilnos sudėties. Sugrįžta traumuoti, be to komandą papildė aukšto lygio legionierius iš Baltarusijos Siarhejus Markouskis.