F. Černychas: apie svarbius 2018-uosius

Visa tai „Lietuvos futbolo geriausiųjų“ rinkimuose nominuotas Lietuvos rinktinės kapitonas įvertino, kaip puikią patirtį, o dabar yra motyvuotas kilti laipteliu aukščiau.
 

27 metų futbolininkas praėjusių metų pradžioje paliko Balstogę, kurioje praleido geriausius karjeros vesdamas į priekį „Jagiellonia“ klubą. Į Maskvos „Dinamo“ komandą persikėlęs lietuvis sužaidė iš viso 25 rungtynes (iš jų 16 – šiame sezone) Rusijos „Premier“ lygoje bei pelnė tris įvarčius (rungtynėse su Sankt Peterburgo „Zenit“, Kazanės „Rubin“ ir Tūlos „Arsenal“).
 

Rusijos aukščiausios lygos čempionate nuo gruodžio iki kovo pradžios – pertrauka. F. Černycho komanda užima 12 vietą 16 komandų turnyre bei aštuoniais taškais atsilieka nuo dalyvavimą Europos lygos atrankoje užtikrinančios penktos pozicijos. Šiuo metu žaidėjas su komanda jau savaitę lieja prakaitą pasirengimo stovykloje Turkijoje.
 

2016 m. ir 2017 m. geriausiu Lietuvos futbolininku išrinktas F. Černychas Lff.lt svetainei papasakojo apie naujus karjeros iššūkius, kaip tai skyrėsi nuo ankstesnių žaidimo etapų Baltarusijoje ir Lenkijoje, o taip pat išsakė nuomonę, kas yra verčiausi balso šiuo metu vykstančiuose „Lietuvos futbolo geriausiųjų“ rinkimuose.

- Metų pradžioje persikėliau į Rusijos aukščiausią lygą, kur iš karto įsitikinau aukštesniu lygiu. Tai suteikė naujų išbandymų – kai žaidi prieš tokių klubų, kaip CSKA, „Spartak“ ir „Zenit“ futbolininkus, pamatai, kur tau reikia dirbti dar stipriau, išryškėja naujos tobulėjimo erdvės. Įvertinčiau metus tikrai gerai, džiaugiuosi, jog išvykau ir gavau progą išbandyti save ten. Dirbau ir dirbu labai sunkiai, kad žaisčiau „Dinamo“ klube, o jei Dievas duos, tikiuosi, jog tai paklos pamatus pakilti į dar aukštesnį lygį.
 

- Kartais būna, kad atvažiavus į komandą, apsipratimo procesas užtrunka, bet tai nebuvo tas atvejis – komanda elgėsi su manimi taip, lyg būčiau kolektyve seniai. Visi darbuotojai, žaidėjai ir trenerių štabas buvo nuostabūs. Kalbant apie patį žaidimą, Rusijoje žaidimas vyksta gerokai greičiau, turi greičiau mąstyti atliekant sprendimus. Futbolas nesustoja ir progresuoja, supratau, jog, kuo greičiau mąstysi, tuo būsi geresniu žaidėju. Lenkijoje buvau pripratęs prie šiek tiek lėtesnio žaidimo, tad pirmąją metų pusę vyko „apsiuostymas“ su kitokiu stiliumi, o antrąjį pusmetį prie to įpratau. Tačiau jaučiu, kad čia dar nežaidžiu geriausiai, kaip galiu ir, tikiuosi, po dabar vykstančio pasirengimo ciklo man pavyks tai atskleisti.

- Tos rungtynės buvo tikrai geros tiek man, tiek pačiai komandai. Skirtingai nuo Lenkijos, kur žaidžiau puolėju, mane „Dinamo“ klube dažniausiai leidžia žaisti krašto saugo pozicijoje, taip pat teko būti atraminio saugo vietoje. O mače su „Zenit“ rungtyniavau puolėjo pozicijoje ir įmušiau įvartį. Žinoma, labai malonu, kad pavyko pasižymėti ir galiu pavadinti tai vienu sėkmingiausių prisiminimų.

 

- Su gero lygio komandomis žaisti tikrai įdomu, tačiau pastebėjau, jog su jomis net savotiškai lengviau rungtyniauti, nei su vidutiniokais, ar autsaideriais. Pastarieji klubai dažnai žaidžia užsidarę savo aikštės pusėje ir nesuteikia daug erdvės, kai tuo tarpu žaidimas su „top“ komandomis yra atviras bei aktyvus.

- Mums buvo iškeltas tikslas patekti į Europos lygos atrankines varžybas, ties tuo ir dirbame. Pirmoji sezono dalis nesusiklostė taip gerai, namuose pralaimėjome „Anzhi“ ir „Yenisey“ klubams, kur tikrai negalėjome barstyti taškų. Jeigu ne tie taškų išbarstymai, dabar būtume 6-7 vietoje. Antrąjį pusmetį mūsų lauks sunkus darbas, kad pasiektume tai, ko norime.
 

- 2018 metai tau buvo ypatingi ir dėl to, jog vasarą sumainei žiedus su drauge Valerija. Ką reiškia jos buvimas tavo gyvenime ir vystant tavo karjerą?
 

- Su Valerija esame jau ilgai – septynerius metus. Atėjo metas ir vestuvėms, tai buvo tikrai nuostabi šventė. Manau, visiems reikia tokio žmogus. Dauguma sportininkų, grįžę namo po rungtynių, nori išsikalbėti ir nėra geresnio jausmo, kai tavęs kažkas laukia, padeda, kai yra blogai bei džiaugiasi kartu, kai yra gerai. Aš esu jai labai dėkingas – tai yra žmogus, su kuriuo esame kartu nuo tų laikų, kai žaidžiau Baltarusijoje, vienu sunkiausių karjeros periodų, o dabar laimingai gyvename Maskvoje.
 

- Pakalbėkime apie tuos karjeros laikotarpius. Kaip manai, ko tave išmokė skirtingi etapai Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje?
 

- Su kiekvienais metais tu įgauni patirties. Baltarusijoje prasidėjo mano karjera, tai klubas, kuris suteikė šansą įgyvendinti svajonę, kai Lietuvoje buvau nereikalingas. Per penkis metus Mogiliove tapau profesionaliu žaidėju, išmokau nesiskųsti turimomis treniruočių, finansinėmis ir gyvenimo sąlygomis – išmokau džiaugtis tuo, ką turiu. Žinoma, ten praėjau ir vyriškumo mokyklą šalia gerokai vyresnių žaidėjų ir tai nutiesė kelią toliau. Lenkijoje sužinojau, jog galiu žaisti puolėjo pozicijoje ir mušti įvarčius. Praleidau puikius metus Lenčnoje („Gornik“ klube), vėliau persikėliau į Balstogę – „Jagiellonia“ klubas tapo man, kaip šeima, čia pakilau dar aukščiau ir turėjau puikius karjeros metus. Gaila buvo palikti komandą, bet reikėjo žengti laipteliu aukščiau. Maskvoje mane išmokė, kaip nežaisti „be galvos“, sustiprino taktinį suvokimą. Čia treneris man ne kartą ir ilgai aiškino, kur turiu bėgti, kaip judėti gynyboje ir atakoje, kaip pasirinkti pozicijas, jog mažiau išeikvočiau energijos ir efektyviau ją naudočiau. Tačiau dar daug darbo laukia prieš akis.

- Maskvoje fanų mentalitetas yra, kaip ir daugumoje šalių – kai blogai, neslepia ir parodo nepasitenkinimą, kai gerai, sveikina. Nors iš tikrųjų, ko gero, tarp Maskvos klubų turime mažiausiai fanų. Į rungtynes ateina apie 5 tūkstančiai žmonių ir to priežasčių galime rasti tame, jog fanams tiesiog toli iki čia važiuoti – stadionas yra už Maskvos, Chimkų rajone. Tačiau dabar netoli centro yra rekonstruotas mūsų naujas, 27 tūkst. žmonių talpinantis stadionas, kuris buvo uždarytas dešimties metų rekonstrukcijai. Juokaujame, kad paskutines rungtynes prieš uždarymą čia žaidė Arūnas Klimavičius, o man teks sužaisti pirmąsias po rekonstrukcijos.

- 2020 metų Europos čempionato atrankos burtai suvedė Lietuvą su Portugalija, Ukraina, Serbija ir Liuksemburgu. Ar stebėjai burtus, kaip įvertintum laukiančius varžovus?
 

- Stebėjau burtus gyvai ir meldžiausi, jog iš aukščiausio krepšelio komandų netektų žaisti su Anglija, nes jau tikrai pakankamai paragavom rungtynių patirties su jais, norėjosi gauti kitą aukštos klasės komandą (juokiasi). Žinoma, grupė yra stipri. Patys žinome, kokios stiprios yra Portugalijos, Ukrainos rinktinės, serbų meistriškumu įsitikinome dar Tautų lygos varžybose. O jeigu kažkas galvoja, kad Liuksemburgas bus lengvas varžovas, tai labai klysta. Tai nebėra ta komanda, kuri buvo prieš 5-10 metų. Pasižiūrėjus į jų sudėtį, galime matyti futbolininkus, žaidžiančius Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje.  

- Portugalija yra puiki rinktinė. Žinoma, būtų smagu sužaisti prieš C. Ronaldo, bet pati komanda turi daug aukščiausios klasės futbolininkų. Tai yra visapusiškai naudinga patirtis sužaisti prieš tokią rinktinę.

 

- Lietuvos futbolo geriausiųjų rinkimuose esi nominuotas geriausio šalies futbolininko kategorijoje, tačiau, jeigu skirtum savo balsą, kam jis atitektų?
 

- Metai rinktinei nebuvo geriausi, bet pažymėčiau tris, mano nuomone, apskritai išsiskyrusius žaidėjus, kuriems nepriskirčiau kažkokios vietos. Tai – Ernestas Šetkus, Arvydas Novikovas ir Artūras Žulpa. Ernestas iškovojo Izraelio futbolo taurę ir buvo išrinktas geriausiu sezono vartininku. Arvydas įmušė daug įvarčių, buvo „Jagiellonia“ lyderiu ir prisidėjo prie to, kad komanda iškovotų antrą vietą Lenkijoje. Artūras buvo svarbus ir stabilus „Tobol“ komandos žaidėjas Kazachstane, su ja iškovojo trečią vietą. Visi jie žaidė beveik visas rungtynes praėjusių metų rinktinės rungtynėse.

- Reikėtų pasakyti, kad abu įvarčiai buvo labai panašūs. Galbūt daugiau emocingas buvo įvartis prieš Serbiją, nes jis suteikė vilties ir impulsą  paspausti varžovus, įmušti dar ir taip galbūt atstatyti pusiausvyrą mače. Tačiau abu įvarčiai yra kokybiški ir aš esu labai laimingas dėl Deimanto ir Rolando, jog jie įmušė debiutinius įvarčius už nacionalinę komandą. Tikiuosi, tai jiems suteiks tik dar daugiau motyvacijos bei patirties, o įvarčių bus tik dar daugiau.

- Taip, bandau sekti visas pirmenybes, kuriose žaidžiau ankščiau – tiek Lenkijos, tiek Baltarusijos, o Lietuvą, savaime aišku, stebiu, nes tai – mano šalis. Savo balsą atiduočiau „Sūduvos“ gynėjui Algiui Jankauskui. Kaip kažkas internete tiksliai išsireiškė, Algis įrodė, kad ir būdamas 36-erių gali sėkmingai žaisti A lygoje, ją laimėti, o taip pat būti kviečiamas į nacionalinę rinktinę. Tai tik parodo jo meistriškumą.

- Šioje kategorijoje balsavau už Giedrių Matulevičių. Pasidomėjau, kas iš jų daugiausiai žaidė – Giedrius rungtyniavo visą sezoną, žaidė Čempionų lygos bei Europos lygos atrankoje, tapo A lygos čempionu ir, manau, nusipelnė tokio įvertinimo. Tuo tarpu į Lietuvos rinktinę kviesti vaikinai įrodė, kad yra verti nacionalinės komandos – treneris bet ko į ją nekviesdavo. Jie yra talentingi ir treniruotėse išliejo daug prakaito, tikėkimės, kad po kelių metų jie taps rinktinės lyderiais.