Krepšinis – tarsi gyvenimo simuliacija

Nacionalinė krepšinio akademija (NKA) sveikina savo bendruomenę sulaukus gražiausių metų švenčių. Kalėdiniu laikotarpiu 2 000 akademijos auklėtinių šėlo ir buvo apdovanoti šventiniuose renginiuose Alytuje, Klaipėdoje, legendinėje Kauno sporto halėje, o gruodžio 22 d. mažieji krepšininkai NKA Kalėdų Senelio lauks Marijampolėje. 

 

Tačiau ar visos dovanos turi būti tik materialios? NKA.LT gražiausių metų švenčių išvakarėse savo skaitytojams parengė išsamų, nuoširdų ir atvirą interviu su vienu iš akademijos įkūrėjų, psichologu Andriumi Jančiausku.

 

32-ejų specialistas pokalbio metu apibūdino šiuolaikinius vaikų ir tėvų santykius, patarė, kaip būtų galima juos pagerinti, atskleidė NKA misiją, vertybes ir savo paties vaikystės patirtis.

 

„Aš kol kas neturiu vaikų ir nuoširdžiai užjaučiu tėvus dėl visų darbų ir iššūkių, su kuriais jie susiduria. Palaikau tėvus ir nenoriu skambėti kaip teisiantis. Visi mes gyvenime turime ribotą kiekį energijos ir patys nusprendžiame, kur ją panaudoti. Man taip pat pats metas savo energiją perkelti į vaikų auginimo kelią ir ten turėti daugiau praktinės, ne tik teorinės patirties“, – šypteli pašnekovas.

 

A. Jančiauskas taip pat yra vienas iš Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) steigėjų, o nuo 2014 m. „Žinių radijuje“ veda laidą „Apie tave“, kurioje su kolege Genovaite Petroniene kalba apie tai, kas paprastai gyvenime nutylima.

„Vienas iš sunkiausių darbų yra auginti vaiką ir tai daryti su meile“, – teigia psichologas.

 

 

– Man atrodo, kad pagrindiniais tų santykių elementais išlieka meilė, rūpestis, globa. Viso to sudedamoji dalis gali būti ir nežinomybė. Ne visi tėveliai žino, kaip naujausias technologijas paversti savo ir vaikų santykių draugais, o ne priešais. Ar technologijos ir greitėjantis gyvenimo ritmas pakeitė santykius? Manau, ne. Tik tiek, kad bendravimo sunkumų turėjusios šeimos dabar turi naują atpirkimo ožį. Šilumos stokojantys vaikai turi naują priklausomybės objektą, kuris dalinai, bet tuo pačiu iškreiptai, kompensuoja tą stygių.

 

– Man labai patinka amerikiečių psichologo Jeffrey Youngo sudarytas penkių bazinių poreikių sąrašas. Pirmas poreikis – vaiko saugumas ir prieraišumas. Svarbu, kad šeimoje būtų bent vienas prieraišumo objektas, prie kurio vaikas galėtų jaustis saugiai. Antrasis punktas yra autonomija. Tėvai visgi būna ir per daug globėjiški, ribojantys atžalos laisvę, pasirinkimus, o tokioje aplinkoje augęs vaikas vėliau gali turėti individualumo problemų. Trečiasis poreikis būtų pagyrimų, pasidžiaugimų alkis. Vaikui reikalingas teigiamas grįžtamasis ryšys. Net tada, kai klysta, kai jam nesiseka, kai yra piktas. Ketvirta, taip pat labai svarbu, kad tėvai patys žaistų su vaikais ir neužmirštų skatinti jų spontaniškumo. Penkta ir gana sudėtinga dalis – sveikos ribos. Vaikas turi poreikį, kad jam būtų nubrėžtos aiškios ribos – turi būti taisyklės, instrukcijos. Vaikas turi suprasti, kad taisyklių reikia laikytis. Vaikai nuo mažens turi būti mokomi ir atsakomybių. Žinoma, jas prisiimti reikia palaipsniui, po truputį. Labai dažnai nutinka taip, kad paaugliu tapęs vaikas tampa uždaru, neveikliu ir tėvai skundžiasi, kad nesukūrė su juo santykio. Tai, kas vyksta paauglystėje, yra bendro proceso rezultatas. Todėl labai svarbu, kad santykių kūrimas ir atsakomybės ugdymo procesas prasidėtų nuo pat mažens.

 

 

– Jeigu grįžtant prie technologijų, jos, mano manymu, yra kaip elektra. Kažkada ji atsirado ir dievobaimingi žmonės kalbėjo apie ją kaip apie velnią. Mes bijome dalykų, kurių nesuprantame, kurių nemokame kontroliuoti, integruoti į savo gyvenimą. Aš tikiu, kad technologijos yra įrankis ir reiktų kelti klausimą, kaip gyvenime išmoksime tuo įrankiu pasinaudoti. Įrankis mus atveda į tokius laikus, kai mes galime gauti daugiausiai informacijos apie tai, kaip tapti geresniais tėvais, kurti geresnius tarpusavio santykius. Jeigu pasaulyje jau yra iškristalizuotas būdas, kaip geriau auginti vaikus, reiktų bandyti perimti gerąją patirtį, ir ją pritaikyti, o ne eksperimentuoti nuo nulio. Labai geras pavyzdys yra „YouTube“ platforma. Anksčiau tai buvo kanalas, kuriame gali pasižiūrėti mielų kačiukų ir šuniukų vaizdelius. Šiai dienai tai yra kanalas, kuriame tu gali gauti medžiagas iš geriausių pasaulio universitetų. Aišku, tikrai naudinga peržiūrėti tas paskaitas, bet reikia turėti ir savo nuomonę. Konkrečiais atvejais svarbu yra tiesiog pasitarti. Pasitarti su profesionalais – mokytojais, tais pačiais psichologais. Galima pasitarti su gerais ir protingais draugais, išmintingais senjorais. Apie tą patį vaiką šiais laikais galima surinkti labai daug skirtingų nuomonių. Vienoks jis gali būti šalia mūsų, kitoks mokykloje, dar kitoks krepšinio treniruotėse.

 

 

– Atsakomybę reiktų kelti palaipsniui. Pradėti nuo tvarkingo žaislų susidėjimo, mažų darbelių, kurie atliekami buityje. Svarbu, kad tai būtų ne bausmės, o vaikas darbelius priimtų kaip savo dienos dalį. Mes jam leidžiame pasijusti savarankišku, autonomišku. Dažnai vaikai savo viduje turi savarankiškumo iniciatyvos ir nori pasijusti stipresni. Labai svarbu yra fiziniai dalykai. Jis turi pajusti, ką reiškia savarankiškai keliauti po miestą, suprasti, kad yra atsakingas už tvarką savo kambaryje. Užsiimame su vaiku, padedame jam paruošti namų darbus, bet po truputį nuo to atsitraukinėjame ir ugdome atsakomybę. Pradžioje ruošiame namų darbus kartu, vėliau tik tikriname, o vėliau, žiūrėk, jau ir nebetikriname. Tik pasižiūrime galutinius rezultatus, pažymius, apsilankome tėvų susirinkime, inicijuojame dalyvavimą kokiame konkurse, olimpiadoje. O dar vėliau ir nuo pažymių atsitraukiame, kad po truputį paleidinėtume vaiką ir suteiktume jam autonomijos ir laisvės. Taip pat labai svarbu išmokyti vaiką elgtis su pinigais. Svarbi ugdymo dalis asmeninis biudžetas, taupymas.

 

Kita vertus, labai svarbu ir palaikymas. Tėveliai turi užakcentuoti ir pastebėti vaiko iniciatyvas. Tėvai turėtų labiau suteikti grįžtamąjį ryšį ne apie rezultatus, kur jam pasisekė ar nepasisekė, o ten, kur vaikas išties stengiasi. Labai dažnai tėveliai turi ambicijas, kurios stipriai siejasi su savo nerealizuotais lūkesčiais gyvenime. O jeigu paaiškėja, kad vaikas kažkurioje srityje neturi pakankamai talento ar gabumų, kad galėtų išpildytų tėvų lūkesčius? Reiktų santykius konstruoti taip, kad siekiamas vaiko idealas nebūtų toks tolimas. Tarkime, 15-metis ilgą laiką neruošė namų darbų ir dabar tėvai nori, kad jis kasdien prie jų praleistų po 3 valandas. Taip nebus. Pirmąsias savaites ir pusvalandis per savaitę jau būtų geras pasiekimas. Palaikyti vaiką pokyčių kelyje yra labai sudėtinga ir svarbi užduotis, kurioje dažnam tėvui pritrūksta kantrumo.

 

– Kaip tik šiandien savo profesijos mokytojui, psichoterapeutui Aleksandrui Alekseičikui sakiau, kad didele dalimi to, kad dabar galiu iš jo mokytis, lėmė mano tėčio vaidmuo. Nuo pat mažens jis man leido būti žmogumi ir niekada nežvelgė į mane kaip į silpnesnę, mažesnę būtybę, su kuria reikia bendrauti vaikišku tonu, iš aukšto. Lygiavertis santykis nuo mažens su protingu žmogumi – didžiulė dovana. Sunkiausi iššūkiai buvo pokyčiai ir netektys. Pavyzdžiui, mokyklos pakeitimas, atėjimas į naują erdvę, kurioje nebesu geriausias moksleivis. Artimųjų žmonių mirtys, kurias, būdamas jautrus, per skaudžiai išgyvenau. Tėvams svarbu suvokti ir pasigilinti, kad, pavyzdžiui, vaiko irzlumas, prastesnis miegas, dingęs apetitas, gali būti krizinių situacijų padariniai. Gal jam reikalingas papildomas jūsų dėmesys, palaikymas ir paaiškinimas. Vaikas dažnai nesupranta, kodėl jis jaučiasi būtent taip. Retas suaugęs gali aiškiai save reflektuoti, bet su kiekviena karta šis įgūdis vis gerėja.

 

Svarbūs resursai mano gyvenime buvo mano mokytojai. Mokykloje, treniruotėse, vėliau vadovai darbuose, nes dirbti pradėjau nuo penkiolikos metų. Vienas svarbiausių mokytojų paauglystėje buvo šokių treneris. Savo inteligencija, jautrumu, estetikos pajautimu jis buvo šiek tiek kitoks nei visi mano tuometinės aplinkos vyrai. Tikiu, kad jeigu turėjai gerą vyro figūrą savo namuose, turi labai geras galimybes mokytis ir iš kitų gerų vyrų, kuriuos sutinki savo gyvenime. Dėl to tikiu, kad krepšinio treneris gali būti labai svarbus ir įtakingas vaiko gyvenime.

 

Man patinka psichologo Jordano Petersono idėja, kad svarbiausia tėvų užduotis – iki keturių metų užauginti vaiką kuo labiau socialiai priimtinu žmogumi ir tada tėvyste jie dalinasi su būriu aplinkinių žmonių. Su juo nori žaisti vaikai kieme, darželyje, vaikų susibūrimuose, vaikų tėvai nori, kad jis būtų jų atžalų draugas, jis turi pakankamai sveikus santykius su auklėtojais, mokytojais, treneriais ir jie stengiasi jį užauginti geresniu žmogumi. Mes esame mus supusių ir supančių santykių visuma. Mes esame tiek sveiki, kiek sveikas yra mus supantis socialinis tinklas.
 

 

 

– Nuo pat pradžių įsivaizdavau, kad krepšinis gali būti nuostabi priemonė pasiekti daug jaunų žmonių. Krepšinis gali būti nuostabus žaidimas, tarsi gyvenimo simuliacija, kurioje daug vaikų galėi mokytis būti tvirtesniais žmonėmis, tvirtesniais kariais. Nuo pat pradžių maniau, kad krepšinis yra puikus įrankis ugdyti žmogų. Krepšinis nėra tik kova ir varžymasis. Tai yra komandinis sportas, tai yra mokėjimas paklusti vadovui (treneriui), bet tuo pačiu tai yra mokymasis spręsti pačiam, nes galutinius sprendimus aikštėje atlieka krepšininkai. Aikštėje yra tūkstančiai įvairiausių situacijų ir mokėjimas priimti teisingiausią sprendimą pagrindinė vertybė. Visa tai gali atrodyti tik kaip fizinis užsiėmimas, kaip mes dažnai ir galvojame apie sportą, bet tai yra erdvė, kurioje lavinasi emocinis intelektas ir mąstymas, kuris tą pačią akimirką nėra atsietas nuo kūno. Žmogus yra būtybė, iš kurios tikimės teisingo poelgio jam nepažįstamoje ir nežinomoje situacijoj. Krepšinis būtent tai ir vysto.

 

NKA ir SKM organizacijos keičiasi nuolatos. Tikiuosi, kad mūsų mokyklose dirbantys treneriai yra šiek tiek sąmoningesni vaiko psichologijoje, jo raidoje. Ir šiek tiek sąmoningesni suvokiant, kad čia aš ateinu ne tik laimėti rungtynių. Čia aš ateinu ugdyti jaunų žmonių ir išmokyti juos būti geresniais žmonėmis, kantresniais, atsparesniais stresui, gebančiais bendradarbiauti įtemptose situacijose. Natūralu, būna geresnių ir sunkesnių dienų. Trenerio darbas yra tikrai labai sudėtingas, nes vienu metu reikia ir pasirūpinti vaikų emociniais poreikiais, bet ir per daug jiems nepataikauti, o vesti juos kaip jaunus karius į mūšį. Kaip ir visose specialybėse, taip ir treniravime, yra skirtingų žmonių. Vieni suvokia, kad gyvenimas yra gilesnis, kiti pasilieka labiau paviršiuje. Ne visi gali žaisti pirmose komandose ir ne visi treneriai gali jas treniruoti. Neužtenka gerai išmanyti krepšinį. Reikia taip pat išmanyti gyvenimą ir žmogų.

 

Čia galbūt ir yra atsakymas, kodėl aš dar neturiu vaikų. Kol kas mano vaikai buvo kelios krepšinio mokyklos, keli verslo projektai ir psichologo karjera. Visi mes gyvenime turime ribotą kiekį energijos ir patys nusprendžiame, kur ją panaudoti. Turbūt metas ir man saviškę perkelti į vaikų auginimo kelią ir ten turėti daugiau praktinės patirties, ne tik teorinės (šypsosi).

 

 

– Dalis žmonių į šeimą ir vaikų auginimą žengia nesupratę, kur ir kodėl jie ėjo ir atėjo. Dalis žmonių nusprendžia neturėti vaikų ir tai yra jų pasirinkimas, kurį reikia gerbti. Jeigu nenori turėtų atžalų, vargšai tie vaikai, jeigu jie netyčia atsiras tavo gyvenime ir tu juos išgyvensi kaip trukdį. Dabar dauguma žmonių į šį etapą atvyksta maždaug mano amžiuje. Anksčiau sukurti šeimą būdavo labai normalu ir įprasta jau trečios dešimties pradžioje. Kuo mes šiuo atveju skiriamės kaip tėvai? Esame brandesni, bet kartu ir senesni. Didėja amžiaus atotrūkis.

 

 

– Dovanos – vienas iš meilės kelių. Yra ir kitų – pasikalbėjimas, apkabinimas, laikas kartu, paslaugos. Pavyzdžiui, valgio gaminimas. Mano kartos vaikams labai dažnai trūkdavo žaislų. Dabartiniai vaikai labiau išgyvena žaislų perteklių ir mamos gaminto maisto stygių. Tėvams svarbia dalimi tampa riboti tuos žaislus ir iš gausybės variantų parinkti galimai aktualiausius, patraukliausius vaikui. Dėl to svarbu išgirsti vaiko nuomonę, pažinti jo poreikius, skatinti jo domėjimosi kryptis, kad besiblaškantis dėmesys susifokusuotų į kažką kryptingo.

 

Ar vienas kito apdovanojimas turėtų susikoncentruoti aplink Kalėdas? Manyčiau, kad žmonės vis tiek gyvena bandos jausmu ir tas jausmas, kai mes vienas kitam norime padaryti kažką gero, yra labai sveikintinas. Galėtume pagalvoti, kaip kažką gero padaryti ne tik nupirktais daiktais, bet ir nuveiktais darbais. Galbūt mūsų pavyzdys, kaip mes kažkam atleidžiame, kažkam išreiškiame dėkingumą, taip pat galėtų tapti savotiška dovana mūsų vaikams. Labai norėčiau, kad šventinis laikotarpis būtų pažymėtas ne tik nupirktais daiktais, bet ir gražesniais, šiltesniais ir daugiau atjautos turinčiais poelgiais visai aplinkai. Norėčiau, kad laisvas dienas išnaudotume kartu su vaikais žaisdami, švęsdami, tyrinėdami. Išmokti švęsti gyvenime – dar viena sudėtinga užduotis (šypsosi).