Sėkmės banga atplukdė iššūkius

2018-ieji Lietuvos salės futbolo bendruomenei – įsimintini metai. Visų pirma dėl Kauno „Vyčio“ sėkmės. Kauniečiai sugebėjo patekti į Europos čempionų lygos elitinį etapą, kuris dar ir buvo surengtas Lietuvoje – Alytuje. Netrukus po šio turnyro Ruandoje posėdžiavusi FIFA taryba nusprendė, kad 2020-ųjų pasaulio salės futbolo čempionatas vyks Lietuvoje.

Nors elitiniame etape lapkritį kauniečiai pralaimėjo visus tris susitikimus (2:5 Belgijos „Halle Gooik“, 1:2 Slovėnijos „Dobovec“ ir 2:4 Ispanijos „Inter“), vien tai, kad jame žaidė, buvo įvertinta kaip didžiulis Lietuvos salės futbolo laimėjimas.

Lietuvos futbolo federacija (LFF) kandidatūrą rengti pasaulio čempionatą pateikė 2016 metais.
 

Ji tarp pretendenčių buvo vienintelė Europos šalis. Be Lietuvos, pasaulio čempionatą organizuoti panoro Iranas, Japonija ir Naujoji Zelandija.

Kam patikėti pirmenybes, FIFA turėjo nuspręsti dar pernai, tačiau vis atidėliojo verdiktą.

„Kas šiemet Lietuvos salės futbolui buvo gerai – „Vyčio“ patekimas į elitinį etapą. Manau, dabar greitai niekas to nepakartos. Ir laimėjimas FIFA koridoriuose, kad 2020 m. pasaulio čempionatas vyks Lietuvoje“, – vertino 2018-uosius buvęs Lietuvos salės futbolo rinktinės strategas 43 metų Kęstutis Rudžionis.

Jis, beje, abu šiuos Lietuvos salės futbolo rezultatus susieja. Anot buvusio ir lauko, ir salės futbolininko, be vieno nebūtų buvę kito: „Europoje pasaulio čempionatas vyko jau labai seniai. O čia – Lietuva vienintelė šalis, pareiškusi norą jį surengti. FIFA, aišku, ilgai tempė laiką, vis tikėdamasi, kad atsiras norinčiųjų iš kitų Europos šalių. Bet nesulaukusi tokių, atidavė pirmenybes Lietuvai. Manau, taip jai apsispręsti padėjo ir „Vyčio“ pademonstruoti rezultatai – patekimas į elitinį Čempionų lygos etapą. Leisti pasaulio pirmenybes rengti mūsų šaliai, vertinant salės futbolo populiarumą, lygį, meistriškumą, pagal tai, kad mes neturime normalaus salės futbolo nacionalinio čempionato, nei jaunimo rinktinių, jau nekalbant apie salės futbolo mokyklas ar akademijas, FIFA turėjo būti nelengvas sprendimas. Aš to tikrai nesitikėjau. Bet, kad suteikė tokią galimybę – džiugu. Organizuoti renginius mes mokame, infrastruktūrą turime.“

Tiesa, anot pašnekovo, daugiau salės futbolas nelabai turi kuo džiaugtis. Lietuvos salės futbolo A lygoje – nė vieno profesionalų klubo. Net ir „Vytyje“ yra žaidėjų, kurie į treniruotes ateina iš darbo. Daugumos tų žaidėjų specializacija nėra būtent žaidimas salėje, vasarą jiems svarbiau lauko pirmenybės.

K. Rudžionio nuomone, nepaisant „Vyčio“ pergalių ar FIFA dovanos, Lietuvos salės futbolas ilgus metus nenori priimti naujovių. Ir dėl to jo perspektyvos nėra labai daug žadančios.

„Prieš šešerius metus tapau rinktinės treneriu. Nors prieš tai kokius trejus metus buvau atitolęs nuo salės futbolo. Prisijungęs prie rinktinės, supratau, kad reikia domėtis, kas vyksta šiuolaikinio salės futbolo pasaulyje. Nuvažiavau į kursus Latvijoje ir pasidarė aišku, kad mes vieninteliai Lietuvoje dar žaidžiame su atsitraukusiu gynėju. Mums atrodė, kad viskas gerai, nes negaudavome jokios informacijos, kad Europoje ir visame pasaulyje žaidžiama kitaip. Kol žaidėme nieko nekeisdami, visas likęs pasaulis tobulino taktiką. Kai grįžau, mano akys buvo didelės, bandžiau tai perteikti Lietuvos salės futbolo klubams, rengiau seminarus. Bet nieko neišėjo. Teko rinktinės žaidėjus mokyti naujos taktikos per tris ar keturias dienas. Tai praktiškai neįmanoma. Po ketverių metų išėjau, nes supratau, kad to reikia tik man vienam. Kiti neturi nei noro, nei entuziazmo, nei pinigų, nei laiko.
 

Atsirado vienas klubas, atsivežęs brazilų. Pradėjo rinktis žiūrovai, varžovams tai tapo papildomu iššūkiu, bet ėmė vienas klubas ir pareiškė, kad visa tai nesąmonė. Visos komandos treniruojasi po du kartus per savaitę, o čia kažkoks „Vytis“ prisivežė užsieniečių, treniruojasi nuolat ir jo neįmanoma įveikti. Užuot nutaręs daugiau treniruotis, pasikviesti legionierių ir įveikti lyderius, susigalvojo reikalauti įvesti užsieniečių limitą. Tą idėją sumąstęs klubas surinko kitų klubų parašus ir nusprendė „Vytį“ užgesinti. Vienintelę komandą, kuri žaisdama salės futbolą kažką pradėjo daryti teisingai.

Tada federacija buvo nutarusi įvesti legionierių limitą.

Šie du pavyzdžiai įrodo, kad salės futbolo perspektyvos Lietuvoje – nekokios, mes ir toliau norime eiti lengviausiu keliu, nors jis į tobulėjimą neveda“, – savo pesimistines nuotaikas grindė buvęs rinktinės strategas.

K. Rudžionis yra vienas didžiausių legionierių limito priešininkų. Ypač kai kalba apie salės futbolą. Jis įsitikinęs, kad jokie užsieniečių limitai negali kenkti šalies rinktinei. Niekaip.
 

„Rinktinėje akivaizdu, kad „Vyčio“ lietuvių žaidimas gerokai aukštesnio lygio negu kitų klubų. Kodėl jie geresni? Todėl, kad daugiau treniruojasi, treniruojantis su brazilais išaugo žaidimo ir mąstymo greičiai. Jeigu keturi brazilai žaistų kituose Lietuvos klubuose, tų klubų žaidėjai taip pat patobulėtų“, – įsitikinęs buvęs Lietuvos rinktinės strategas.

Palaiko jis ir dabartinį Lietuvos rinktinės trenerį iš Ukrainos.

„Jevgenijus Ryvkinas yra nepaprastas treneris ir geras žmogus. O kai žmogus geras, tai visada atsiranda, kas juo pasinaudos ir apsuks aplink pirštą. Nenustebčiau, jei rinktinę pasaulio čempionatui paruoš J. Ryvkinas, o prieš pat varžybas atsiras koks nors intrigantas ir sugebės išstumti jį iš trenerio pozicijos. Aišku, aš labai norėčiau, kad taip nenutiktų. Tokį trenerį reikia ant rankų nešioti“, – sako K. Rudžionis.

Nors apie Lietuvos salės futbolą buvęs rinktinės strategas kalbėjo be didelio optimizmo, vertindamas lietuvių galimybes 2020-ųjų pasaulio čempionate, jis buvo labai pozityvus ir nepalaikė gana populiarios nuomonės, kad Lietuvos komanda pernelyg silpna rimtai varžytis su 23 geriausiomis pasaulio ekipomis.

„Tai, kad pasaulio čempionate pasiekti pergalių bus sunku – faktas. Bet tai nėra neįmanoma. Jei tai būtų Europos čempionatas, galbūt ir būtų neįmanoma, bet pasaulio čempionate burtai gali lemti ir santykinai silpnesnių varžovų iš kitų žemynų. Juo labiau kad Lietuva, kaip turnyro šeimininkė, bus pirmajame burtų krepšelyje ir į jos grupę negalės patekti didžiausi pirmenybių grandai: Ispanijos, Rusijos, Portugalijos ir panašios komandos. Jeigu burtai bus mums parankūs, tikrai galima pasiekti pergalių“, – įsitikinęs K. Rudžionis.