Per šventes bandys pamiršti krepšinį

Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) Šakių „Vytis“ penktadienį išvykoje susitiks su „Šilutės“ ekipa, o šeštadienį namuose priims Mažeikių „Erelius“. Po šių dviejų susitikimų NKL pirmenybėse bus sužaista jau pusė antrojo reguliariojo sezono rato.

 

Antrasis NKL ratas praėjusių metų pirmenybėse trečią vietą užėmusiam „Vyčiui“ kol kas nėra itin geras – komanda per penkis susitikimus iškovojo dvi pergales ir patyrė tris nesėkmes bei šiuo metu žengia trečioje turnyrinės lentelės pozicijoje. 

 

Nuo sezono pradžios „Vyčiui“ vadovaujantis vyriausiasis komandos treneris Erikas Kučiauskas prieš ateinančias rungtynes oficialiai klubo svetainei pasakojo apie prastesnio žaidimo priežastis bei atskleidė komandos vidaus detalių.

 

Pirmame rate buvome pagavę savo žaidimą, mūsų metikai sumesdavo savo metimus, gerų rungtynių turėjo mūsų dideli žmonės, tad viskas buvo labai gerai. Kai sužaidžia centrai, mums tampa gerokai lengviau žaisti, nes atsiveria erdvės, daugiau laisvės turi perimetro žaidėjai. Pastaruoju metu to šiek tiek trūksta.

 

Jei pažiūrėtume, kiek mūsų perimetro žaidėjai mūsų dideliems žmonėms per rungtynes sukuria progų ir kiek tų progų lieka neišnaudota... Tai dideli skaičiai... Situacijos, kuriose lengviau įmesti arba įdėti nei pramesti. Šis dalykas tikrai neramina ir tai persiduoda į visą komandą. Pavyzdžiui, kad ir paprasčiausias du prieš du. 80% darbo padaro įžaidėjas ir tik 20% darbo lieka aukštam žmogui, kuriam reikia įkirsti ir laisvam įmesti. Pabrėžiu – laisvam, arba pusiau laisvam. Kai nepavyksta to padaryti, tai yra labai blogai. Lygiai taip pat būna, kai tėvai vaikui išlukštena saldainį, įdeda į burną ir saldainis vis tiek iškrenta bei nukrenta tiesiai į balą. Tu verki, jo net neparagavęs, bet jau pajautęs tą skonį. Krepšinyje yra lygiai taip pat. 

 

Kaip jau sakiau, tai kelia didelį nerimą, nes komandos jau daugiau ar mažiau žino mūsų žaidimo braižą, žino, ką reikėtų prižiūrėti, ties kuo rizikuoti. Jei tik mūsų centrai nesužaidžia, mes visada turime bėdų. Mes neturime daug ūgio, todėl yra sunku kovoti dėl atšokusių kamuolių, sunku agresyviai gintis. Mes esame puolimo komanda ir centrų žaidimas mums yra labai svarbus.

Ten galbūt nebuvo geriausias mūsų žaidimas. Sakyčiau, kad tada turėjome geriausią pataikymą sezone, geriau judėjo kamuolys. Buvome gerai pasiruošę fiziškai ir turėjome begalę energijos.

 

Galbūt dabar vaikinai yra šiek tiek ir psichologiškai pasėdę. Vis tik dabar labai didelė rutina, tas rungtynių maratonas, treniruotės. Iš kitos pusės – toks jų darbas. Reikia iškentėti, surasti savyje jėgų ir noro bei žaisti taip, kaip jie sugeba. Apskritai, komanda yra mechanizmas, panašus į laikrodį. Jei kažkas iškrenta, iš karto atsiranda problemų. Privalome žaisti kaip geras ir kokybiškas laikrodis. 

 

Aš pats esu nemažai rungtyniavęs ir puikiai žinau, kad būtent ši sezono dalis Lietuvoje krepšininkams yra sunkiausia. Prasti orai, didelė tikimybė apsirgti, žaidėjai išeikvoja daug energijos ir visa tai susideda. Tokiu laikotarpiu dažniausiai ir būna toks bendras nuopuolis. Tarp švenčių turėsime pertrauką, eisime į lauką ir galbūt šiek tiek pamiršime tą krepšinį.

 

Kartais, labai retai, būna labai prastų dienų, kai niekas nesigauna ir tiesiog tenka nutraukti treniruotę, nes nėra prasmės vaikinų kankinti, nes iš to nieko neišpeši ir gal tik dar labiau suerzinsi tiek juos, tiek save patį. Dažniau būna tokių dienų, kai vyrus treniruotėje reikia stabdyti. Ypač tą reikia kontroliuoti ketvirtadieniais, kai lieka diena iki rungtynių ir reikia pataupyti jėgas. 

 

Manau, kad kiekvienam žaidėjui yra svarbu užimti kuo aukštesnę vietą net ir reguliariajame sezone. Žinote, po puikaus praėjusio sezono visai „Vyčio“ organizacijai nesinori nuleisti kartelės žemiau. Stengsimės išlaikyti kokybę ir pakartoti bent jau praėjusių metų rezultatą. Žinoma, reguliariajame sezone trijų pralaimėjimų rezultato jau nepakartosime, bet stengsimės būti kuo aukščiau.

 

Apskritai, pažiūrėjus į turnyrinę lentelę niekas nėra aišku. Pora pralaimėjimų tave gali iš tarkime antros vietos nustumti į kokią šeštą. Visi eina arti vienas kito ir negali galvoti, kad jau esi saugus. Tik atsiradus tokioms mintims po kelių savaičių gali tekti galvoti kaip čia apskritai į tą aštuntuką patekti.