Gniūžtė, virtusi laisvės lavina

Iki šiol prisimenama, kad būtent šis Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis, kurio idėja gimė „Sporto“ redakcijos susirinkime svarstant, kaip paminėjo TSRS Konstitucijos dieną, buvo labai svarbus postūmis išjudinant visuomenę. Ir ne tik sporto.

Kalbos apie siekį susigrąžinti per Antrąjį pasaulinį karą Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) dingusį nacionalinį Lietuvos olimpinį komitetą 1988 m. sklandė dar prieš Seulo žaidynes. Jos vyko rugsėjo 17 – spalio 2 d. Mūsų šalies krepšininkai jau Seule pro savo langus olimpiniame kaimelyje mojavo trispalve, o Gintautas Umaras po raudonais sovietiniais marškinėliais vilkėjo trispalvius.

1988 m. spalio 10 d. LTSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas suformavo Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupę, kurios vadovu buvo paskirtas komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas.

Analogiškų žingsnių kiek anksčiau jau buvo ėmęsi latviai. Jie 1988 m. lapkričio 19 d. suvažiavime Rygoje pirmieji iš Baltijos valstybių įkūrė Laikinąjį Latvijos olimpinį komitetą (LLOK). „Laikinuoju“ Latvijos komitetas buvo pavadintas tikintis sušvelninti galimą priešišką Maskvos sporto funkcionierių reakciją. Tačiau netrukus įvykusiame TSRS kūno kultūros ir sporto komiteto posėdyje Maskvoje latvių iniciatyva buvo agresyviai sukritikuota, taip pademonstruojant aiškią TSRS sporto vadovybės poziciją panašias viltis puoselėjantiems lietuviams.

Nepaisant nepalankaus požiūrio ir net kai kurių Lietuvos sporto valdininkų dvejonių, 1988 m. gruodžio 11 d. Vilniaus profsąjungų rūmuose įvyko sporto organizacijų delegatų suvažiavimas, kuriame dalyvavo beveik pusė tūkstančio atstovų. Jame vienbalsiai buvo priimtas sprendimas atkurti LTOK, o pirmuoju prezidentu didele balsų persvara išrinktas A. Poviliūnas.

LTOK 30-mečio proga pristatome R. Griniūtės-Grinbergienės straipsnį „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po jo „Sporto“ redakciją pasiekė laiškai su daugiau nei 120 tūkst. parašų, palaikančių Antrojo pasaulinio karo metais panaikinto Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo idėją.

*  *  *

„Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“

Po šio klausimo daug kam tikriausiai kils kitas ir net su šauktuku: argi mes tokią teisę turime?! Paskaitykite TSRS Konstitucijos 80-ą straipsnį: „Sąjunginė respublika turi teisę užmegzti santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutartis ir keistis diplomatiniais bei konsuliniais atstovais, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje.“ O Tarptautinis olimpinis komitetas, vienijantis ir koordinuojantis nacionalinių olimpinių komitetų veiklą, propaguojantis olimpizmo idėjas ir puoselėjantis olimpines tradicijas, yra viena pažangiausių tarptautinių organizacijų.
 

Tai viena. O antra, mūsų respublikoje Nacionalinį olimpinį komitetą (NOK) reikėtų ne įkurti, bet atkurti, nes Lietuva tokį jau turėjo ir buvo priimta į Tarptautinio olimpinio komiteto šeimą. Tačiau NOK’as veikė tik iki 1940 m., o kur ir kodėl paskui dingo, istorija kol kas nutyli. Jeigu kam nors iš Jūsų, gerbiami skaitytojai, šitai žinoma, parašykite mums. Visiems bus įdomu sužinoti. Šiaip ar taip, tai nebuvo nei reakcinga, nei nacionalistinė organizacija.

Taigi, ar bandysime Nacionalinį olimpinį komitetą atkurti ir, prisiminę, jog pagal TSRS Konstituciją esame „suvereni Tarybų socialistinė valstybė“, išskirsti platesnį langą į olimpines žaidynes? Kiek turime norų ir galimybių? Patyliukais ir pusbalsiu, teko girdėti, ši tema tai vienur, tai kitur jau aptarinėjama. O kodėl apie tai nepakalbėjus garsiai? Baubai dabar nebaisūs...

Antai net trys Latvijos leidiniai – laikraščiai „Sports“, „Padomju jaunatne“ ir žurnalas „Liesma“ – išspausdino iniciatyvinės grupės šios respublikos NOK’ui atkurti Kreipimąsi, ir visi 25 šį dokumentą pasirašę žmonės garsūs sportininkai – I. Amantova, J. Krūminis, J. Kipuras, D. Kūla, V. Muižniekas, „Liesmos“ vyr. redaktorius D. Caunė, kino režisierius A. Epneris, Dailininkų sąjungos valdybos sekretorius O. Feldbergas, „Gegužės 9-osios“ žuvininkystės ūkio direktorius Socialistinio darbo Didvyris G. Saitais bei kiti – tebėra gyvi ir sveiki.

Su šios grupės nariu, Latvijos literatūrinio fondo direktoriumi, tarptautinės kategorijos rankinio teisėju Janiu Kiuzuliu taip pat kalbėjomės garsiai.

O! Dabar tai daug ką domina. Rytdienai interviu ta tema užsiprašė Latvijos televizija. 
 

Didelis. Net aš jau gavau kelias dešimtis laiškų, o redakcijos juos jau šimtų šimtais skaičiuoja. Dauguma rašančiųjų pasisako „už“. Be to, 80 000 balsų mes turėjome jau prieš Kreipimąsi – tiek žmonių jau anksčiau pasirašė Latvijos kūrybinių sąjungų plenumo rezoliuciją, kurioje Nacionalinio olimpinio komiteto atkūrimas figūruoja kaip viena iš bendros veiklos krypčių. Tiesa, yra ir kitaip galvojančių. Pavyzdžiui, Latvijos valstybinio sporto komiteto pirmininkas Dalmontas Znatnajs viešai pareiškė nematąs šio reikalo perspektyvos. Atseit, Maskva neduos valiutos, o iš kur kitur ją paimsi. Tačiau žmonės, išmanantys ekonomiką ir finansus, sako, jog ši kliūtis įveikiama, tuo labiau – respublikai perėjus prie ekonominio savarankiškumo ir ūkiskaitos. 
 

Dar ne. Tai bus aiškiau, kai gausime atsakymą į savo laišką, kurį mūsų iniciatyvinės grupės narys kino režisierius Ansis Epneris Seule perdavė Tarptautiniam olimpiniam komitetui. Tarp kitko, tame laiške – ne tik finansiniai klausimai. Teiraujamės ir apie buvusio Latvijos NOK’o likimą. Mat šio komiteto atstovas Dikmanis prieš karą buvo nuolat kviečiamas į Tarptautinio olimpinio komiteto kongresus, o 1947 m. tokio kvietimo jau negavo. Kodėl? Ar Latvijos NOK’as jau tada buvo išbrauktas iš TOK’o narių sąrašų, ar tebėra ten iki šiol? Žodžiu, nekantriai laukiame atsakymo.

Olimpinėje chartijoje numatyta, kad turėti nacionalinius olimpinius komitetus, o tuo pačiu eiti su Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava ir dalyvauti olimpiadose gali ne tik atskira valstybė, bet ir teritorija su sąlyga, jog penkias jos nacionalines sporto federacijas, tarp jų – ne mažiau kaip tris olimpinių sporto šakų, pripažįsta atitinkamos tarptautinės sporto federacijos. 

Šiek tiek kelia nerimą. Bet tikimės, kad sugebėsime ją išspręsti, sustiprinę respublikinių federacijų veiklą ir balsą. Bendros kalbos pirmiausia bandysime ieškoti su tarptautinėmis irklavimo, orientavimosi sporto ir rankinio federacijomis, nes prie jų, kaip sakoma, šiuo metu turime geriausią priėjimą. 
 

Labai! Mes juk nieko neprarandame, o laimėti galime daug. Patekti į TSRS rinktines sportininkams iš „periferijos“ vis sunkiau. Negana to, kad vis didėja konkurencija, dar atsiranda TSRS rinktinių trenerių, kurie, komplektuodami komandas, vadovaujasi ne objektyviais kriterijais, o subjektyviais sumetimais, teikia pirmenybę sportininkams iš „centro“. Jaunimas šitai mato, girdi ir dedasi į širdį, tuo pačiu prarasdamas tikėjimą sporto idealais. Mažėja sportininkų, iš visų jėgų siekiančių teisės dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nes ši viršūnė jiems atrodo nepasiekiama, daugėja skeptikų, numojančių ranka: „Vis tiek nepaims.“ Respublikai vis sudėtingiau realizuoti savo sportinį potencialą, menkėja auklėjamoji sporto funkcija, džiūsta patriotizmo ir tikrojo internacionalizmo šaknys. Mūsų iniciatyvinė grupė yra tikra: jeigu galėtume dalyvauti olimpiadose kaip Latvijos nacionaline komanda, ne viena tų problemų savaime išsispręstų.

Taip tai taip, tačiau 1908 m. Londono olimpiadoje dalyvavo Suomija, tuo metu priklausiusi Rusijos imperijai.

Olimpinių laimėjimų visos Tarybų Sąjungos garbei tikrai nesumažėtų. Be to, visas pasaulis matytų, kokia mūsų demokratija, koks tikras internacionalizmas, kokių didelių galimybių ir teisių turi respublikos, susivienijusios į vieną tarybinę šeimą. Mes savo Kreipimesi taip ir siūlome: kas nori, ir toliau dalyvauja olimpiadose bendrai, kas nori – atskirai, bendro reikalo labui. Ir neslėpsiu – mums labai įdomu, kas šiuo klausimu galvojama Lietuvoje. Beje, ne tik dėl to, kad kaimynai esam, ir Lietuva savo laiku turėjo Nacionalinį olimpinį komitetą. Tame pačiame „Liesmos“ numeryje, kuriame išspausdintas mūsų Kreipimasis, yra ir vienintelio Latvijos sportininko, dalyvavusio 1924 m. žiemos olimpiadoje, Alberto Rumbos laiškai, rašyti iš Šimoni ir liudijantys, jog mūsų olimpiniai keliai jau nuo to laiko persipynę. 
 

Cituoju: „1924 metų sausio 24 diena. Grįžęs į viešbutį, gavau pakvietimą į susirinkimą 5 val. vakaro su prašymu ten pranešti pavardes žmonių, kurie neš mūsų delegacijos vėliavą ir lentelę su užrašu. Tai man buvo labai sudėtinga užduotis, nes į olimpiadą atvykau vienas. Laimei, atvažiavo lietuvis žurnalistas Garbačiauskas, kuris mielai sutiko man padėti. Rytoj tikiuosi atvyks Bliumė ir aš būsiu išgelbėtas“. „I.25 d. 1 val. 30 min. visų šalių delegacijos susirinko šalia miesto dūmos, iš kur vėliavomis pasipuošusi eisena patraukė į stadioną. Mūsų mažą delegaciją – mane, sportininką, lentelę su užrašu nešusį lietuvį žurnalistą Garbačiauską ir vėliavnešį Bliumę žiūrovai sutiko labai susižavėję, be perstojo plojo ir šaukė: „Tegyvuoja Latvija“. Gal, sakau, ir dabar eikime patys į petį?