Biatloną pakeitė ūkis ir bitės

Vienas žymiausių Lietuvos biatlono trenerių Albertas Jakubauskas, lapkričio 11 d. paminėjęs 75 metų jubiliejų, pastaraisiais metais pasinėrė į bitininkystę ir ūkio darbus.

Jubiliatui pavyko išugdyti daug gero lygio biatlonininkų, kurių pats garsiausias – Sarajevo olimpinis ir dukart pasaulio čempionas estafečių 4 x 7,5 km lenktynėse Algimantas Šalna, dabar gyvenantis Amerikoje.

A. Jakubauskas buvo ne tik Lietuvos biatlono rinktinės treneris, bet ir mokslininkas, socialinių mokslų daktaras (1999). 1996–2007 m. dirbo Kūno kultūros instituto Slidinėjimo ir irklavimo katedros dėstytoju, vyr. dėstytoju, o 1980–1986 m. – vedėju. 2002–2007 m. buvo Neakivaizdinių studijų centro direktorius.

„Daugiausia fantazavau, kai dirbau treneriu, nes neturėjau nei masažuotojo, nei psichologo, gydytojo, mokiausi pats. Mano auklėtiniai buvo studentai, todėl jie paklusdavo mano fantazijai. Į treniruočių stovyklas veždavausi stimuliatorius, kardiografą, testavimo įrangą, viską kartu analizuodavome. Rezultatai augo kasmet, jau trečiame kurse kai kurie auklėtiniai tapo slidinėjimo ir biatlono trasų sporto meistras“, – dabar prisimena A. Jakubauskas, dar 1983 m. įgijęs aukščiausią trenerio ir dėstytojo kvalifikaciją.

Darbų nesumažėjo, tik dabar esu pats sau šeimininkas – ką sugalvoju, tą įgyvendinu. Kūno kultūros institute buvau katedros vedėjas, direktorius, kitaip sakant, biurokratas. Atsigavau, kai išėjau į pensiją. Ko mane mokė dėdės ir seneliai, dabar tapo mano pomėgiu. Tai – meilė gamtai, sodininkystei ir bitininkystei. 
 

Viską pardaviau, įsigijau 3 ha žemės gražiose Trakų apylinkėse. Buvau numatęs net vietą šaudyklai, lazerinį tirą, ketinau, pasikviesiu jaunimo. Tačiau, kai paskambinau į Lietuvos biatlono federaciją dėl ginklų leidimų, buvau nesuprastas. 

Tapau bitininku. Kaimynai žino: „dr. Bitininkas“. Turiu 12 bičių šeimų, baigiau verslinės bitininkystės kursus, išklausiau apiterapijos mokymus, domiuosi bičių selekcija. Medaus vis daugėja. Pasigaminu bičių pikio, parenku žiedadulkių, bites gydau nuo erkių. Mano bitynas jau ekologiškas, jį reikia tik įteisinti. 

Turiu du sodus, pats skiepiju medžius, mokau kaimynus. Mokytojavęs mano dėdė mokė mylėti gamtą. Vaikystėje esu pagaminęs daug inkilų, tą darau ir dabar sodyboje, globoju paukštelius žiemą, juos lesinu.

Žemę apsodinau bitingais medžiais ir krūmais. Beržų alėjoje – 200 medžių, liepų ir kaulavaisių alėjoje – 15 medžių, kaštonų, šilauogių alėjoje – 15. Pasodinau 15 ąžuolų, 15 klevų, 15 šermukšnių, 30 putinų, patvoriais – akacijų, užuovėjai – 17 eglių.

Turiu traktoriuką ir padargų darbams palengvinti. Sėju bitingus augalus: facelijas, barkūnus, ežeinius, prižiūriu 24 m šiltnamį. Auginu vokiečių aviganį Rikį. Jis – mano treneris, rytais įveikiu 14 pakilimų, tai – mano terenkūras, o kaimiška pirtelė – mano SPA.

Mane lanko dvi dukros: Lina – dizainerė ir Dalia – muzikos mokytoja. Kol mokėsi mokykloje, jos abi sportavo, lankė orientavimosi sporto ir lengvosios atletikos pratybas. Turiu keturis anūkus: vyriausiasis Pijus baigia licėjų, gabus moksliukas, žaidžia krepšinį, baigęs „Skalvijos“ kino akademiją, ruošiasi studijoms. Justas, Benas ir Vasarė dar plunksnuojasi.

Sudėtinga buvo mano vaikystė. 1949 m. iš kaimo turėjome persikelti gyventi pas dėdę į Kauną, nes sodyba buvo prie miško. Žuvus tėvui, mamai buvo sunku auginti tris vaikus. 1950 m. pradėjau lankyti Kauno 1-ąją aštuonmetę mokyklą, dėdė (mamos brolis) buvo mokyklos vadovas.
 

Baigęs mokyklą, stojau į Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą, bet nepatekau. Teko lankyti Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą. Ją palankęs vieną mėnesį, išvažiavau į Žiežmarius, Turloviškių kaimą, pas kitą mamos brolį Juozą. Pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Iki jos – 3 kilometrai. Tai buvo mano sporto pradžia. 

Pradėjau lankyti lengvosios atletikos treniruotes, patiko ilgi ir vidutiniai nuotoliai. Tapau rajono aštuntkovės čempionu. Gerai plaukiau ir šaudžiau, slidinėjau savo pasigamintomis slidėmis. 1961 m. įstojau į Kūno kultūros institutą. Dėl traumos negalėjau bėgioti, po slidinėjimo stovyklos pakeičiau specializaciją, tapau slidininku. 1962 m. buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Smolenske. 

Prasimušiau į sporto kuopą. Turėjau radisto specialybę, dalyvavau radijo sporto, lengvosios atletikos, karinės daugiakovės ir slidinėjimo varžybose. Po armijos grįžau toliau studijuoti į LVKKI, buvau pakviestas į slidinėjimo rinktinę. 

Baigiant institutą, į treniruočių stovyklą ant pirmojo sniego Zlatouste (Rusija) pakvietė to meto biatlono treneris Jonas Adomonis. Gavau kovinį šautuvą ir kartu su Jonu Vilūnu, Lechu Česnovičiumi bei kitais sportininkais pajutau biatlono trauką. Spaudė stiprus šaltukas, per pirmąsias kontrolines varžybas spigino 20 laipsnių. Tai buvo mano, biatlonininko, krikštas. 
 

1968 m., baigęs studijas, pagal paskyrimą išvykau dirbti į Ignaliną. Treneris davė ir šautuvą, bet jau per antrą treniruotę prisistatė milicija ir per 24 val. turėjau jį išvežti į Vilnių. Taip buvo palaidotas mano biatlonas, teko toliau treniruoti slidininkus, o 1969 m. rudenį jau tapau KKI dėstytoju ir treneriu.

A. Šalną pradėjau treniruotis po IV TSRS tautų spartakiados, kai vadovavau Lietuvos biatlono rinktinei ir iškovojome 8-ąją vietą. Pavyko aplenkti pagrindinius varžovus latvius ir estus. Tuo metu Lietuvos biatlono rinktinė buvo gana pajėgi, tačiau visus planus pakoregavo Igorio Gruzdevo ir Antano Paslausko mirtis.
 

A. Šalna jau pirmą sezoną pasirodė kaip motyvuotas, drausmingas sportininkas. Nusprendėme pasitikrinti TSRS jaunimo pirmenybėse, jos mano auklėtiniui buvo sėkmingos. Algimantas tapo universiados nugalėtoju ir atkreipė TSRS rinktinės trenerių dėmesį.

Per TSRS pirmenybes jis prastai šaudė, bet slidinėjimo lenktynėse visus lenkdavo. Nusprendėme rimtai rengtis būsimoms varžyboms. Tačiau studijuojant profesionaliai treniruotis buvo sunku. Per treniruočių stovyklas mokėmės kartu, man teko prisiminti anatomiją ir fiziologiją, o filosofijos vadovėlį vartydavome prieš miegą.

Ne, nekeikiau. Kūno kultūros instituto katedroje sutikau puikių pedagogų. Tai buvo vyriška tokių pat fanatikų katedra, išskirčiau katedros vedėją Leoną Aleksandravičių. Jis buvo kaip tėvas ir draugas, padėdavo įgyvendinti sumanymus. „Žalgirio“ draugijos vadovams parekomendavus išbandyti biatloną Kaune, pirmininkas Simonas Tokeris nupirko keturis biatlono šautuvus. 
 

Gavome leidimus stovyklauti Karpatuose ir išvyko pirmo bei antro kurso studentai. Mums leido šaudyti draustinyje Bukovinoje (Lenkija), aidas buvo toks stiprus, kad subėgdavo kaimo vaikai ir po pratybų skubėdavome pasišalinti. 

1975 m. pradėjo ryškėti Edvardo Rasimovičiaus, Povilo Varnos, Stasio Radziulio, Vlado Veličkos meistriškumas. Kūno kultūros ir sporto komitetui rekomendavus KKI rengti biatlono specialistus, buvo įteisinta biatlono sportinio fakulteto specializacija. 

Jau kitą sezoną išvykome į treniruočių stovyklą ant pirmojo sniego Urale, kur treniravosi žinomi Rusijos sportininkai. Atmintyje išliko Gremiačinskas (Rusija) už poliarinio rato, kur treniravomės ir maitinomės su šachtininkais, nes tik ten galėjome geriau pavalgyti. 

Šaudymas buvo mūsų variklis. Sukūriau 5 kg taikinio skydą, kuris buvo įformintas kaip išradimas. Jį vežėmės ir į Uralą. Ten įrengėme šaudyklą, nes neigiamai psichologiškai veikė šaudymas į popierinius taikinius, nebuvo garso efekto. Per vasaros treniruočių stovyklas rytmečio mankštose praktikuodavome kompleksinį šaudymą be šovinių, gerėjo rezultatai.
 

Rudenį planavome stovyklą aukštikalnėse. Rezultatai dar labiau pagerėjo, įdiegėme psichologinę savikontrolės sistemą. Pradėjau naudoti kardiografo kontrolės metodiką, širdis nemeluoja, profesoriui Valieriui Jasiūnui rekomendavus, masažą atlikdavau su elektros stimuliatoriumi. Šie patobulinimai pasiteisino. 1982 m. A. Šalna pateko į TSRS suaugusiųjų rinktinę ir, šaudydamas be klaidų, laimėjo tuo metu labai populiarias aukšto lygio Holmenkoleno žaidynes. 

Olimpinio sezono metu įdiegėme švytuoklės metodą, akcentavome krūvio ir atsigavimo mikrociklus. Tai pasiteisino: mano auklėtinis tapo TSRS rinktinės lyderiu, laimėjo 20 km nuotolio čempionatą, o sprinte buvo trečias. Olimpiados metu TSRS rinktinei vadovavo Viktoras Mamatovas. 

Šunišką pokštą iškrėtė vokiečiai, teko 2 cm trumpinti šautuvų metalines atramas, kad jie atitiktų standartą. Taip buvo išderintas ketverius metus formuotas įgūdis. 

Vadovauti pradėjo TSRS generolai, kova užvirė tarp armiečių ir dinamiečių, mano auklėtinis buvo kaip rakštis. Po Sarajevo olimpiados susirgau spazminiu bronchitu, gydžiausi tris mėnesius. 

Į Ameriką važiuoti nesirengiau, nes ir taip buvau daug pakeliavęs. Mėnesį praleidau Kamčiatkoje, nors patekti į Kalgario olimpines žiemos žaidynes neturėjau jokių galimybių. Man nuolat bumbėjo Rusijos sporto funkcionieriai. Teko nusiraminti, buvau bejėgis su jais kovoti. Per sunki našta teko šeimai, nes daugiau kaip 20 metų ją kankinau. 

Algimantas aplanko, pasibičiuliaujam, jį pavaišinu savo ekologišku medumi. Prisimindami senus laikus, kartais susigraudinam. 

Sporto mokslininkas buvau tol, kol turėjau tyrimų medžiagos. Su profesoriumi Rimantu Mykolu Kanapėnu sukūrėme ir patentavome lazerinį treniruoklį, tačiau Lietuvos biatlono federacija juo net nepasidomėjo. Pasijutau visiškai nereikalingas.

Ko gero, taip. Gyvenimą nukreipiau į vaikystėje patirtus malonumus, myliu gamtą, judu, dirbdamas ir sportuodamas su Rikiu ir anūkais. Mano draugė – lietuvių kalbos specialistė Nijolė Norvilienė, panašaus likimo mokytoja. Gyvenimas tapo nenuobodus ir mielas.