"Esame kietas riešutėlis visiems"

Praėjusį sezoną Kauno „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjęs 21 metų Adas Juškevičius puikiai jaučiasi Prienuose. Jo nenustebino žinia, kad teks ieškotis naujo klubo. Kaip ir nenustebino puikūs Prienų „Rūdupio“ rezultatai. Tiesiog jis žino atsakymus „kodėl“. Ramus, kuklus ir užsispyręs vaikinas su 15min.lt pasidalijo kasdienio gyvenimo rūpesčiais ir naujuoju karjeros puslapiu Prienų „Rūdupyje“.

Prienų „Rūdupis“ tapo tikru šio sezono pradžios atradimu ir su 9 pergalėmis Lietuvos krepšinio lygoje užima antrą vietą. Antri prieniškiai žengia ir BBL Elito divizione. Nuo 2005-ųjų Kauno „Žalgiriui“ priklausantis Adas Juškevičius tapo vienu Prienų komandos lyderių ir pergalių kalvių. „Rūdupiui“ paskolintas krepšininkas vidutiniškai pelno beveik 17 taškų ir yra rezultatyviausias savo ekipoje. Be to, A.Juškevičius – vienintelis profesionalus krepšininkas iš Kauno rajono Kačerginės miestelio.

Adai, tave nuvylė žinia, kad teks palikti Kauno „Žalgirį“?

Jau po sezono žinojau, kad jaunimas bus skolinamos kitoms komandoms. Tam, kad gautume daugiau žaidimo praktikos. Žinia tikrai nebuvo netikėta ar iš giedro dangaus. Reagavau labai ramiai, nes supratau, kad tai neišvengiama ir atneš daugiau teigiamų nei neigiamų postūmių.

Kaip atsidūrei Prienuose? Šią komandą tau parinko „Žalgirio“ klubo vadovai?

Kai sužinojau, kad Kauno „Žalgiryje“ nebeliksiu, ilgai mąsčiau, kur reikės tęsti karjerą. Važiuoti į užsienį nenorėjau ir nesijaučiau tam pasiruošęs, tad teko rinktis iš Lietuvoje žaidžiančių komandų. Pats pasirinkau Prienų „Rūdupį“, nes šis klubas dalyvauja BBL Elito divizione ir LKL varžybose. Puikiai žinojau, kad turėsiu galimybę įgyti naujos ir naudingos patirties. Galėsiu greičiau tobulėti. Labai džiaugiausi, kad susirinko tokie stiprūs krepšininkai. Dabar esame kietas riešutėlis visoms komandoms (šypsosi). Sezono pradžios nesinori sureikšminti, nes visiems įdomi pabaiga (šypsosi).

Tikėjaisi, kad Prienų klubas taip sėkmingai pradės sezoną?

Tikrai tikėjausi. Ne veltui pasirinkau Prienų klubą, nes mačiau, kaip ir kokia komanda renkama. Komanda, kuri tikrai gali ką nors ypatingo nuveikti (šypsosi).

Kur, tavo nuomone, slypi pergalių priežastys?

Tiesiog surinkome komanda, kuri yra pajėgi kautis su visais varžovais. Kiekvieną iš jų įvertiname, o lyderių neišsigąstame (šypsosi). Tai pagrindiniai dalykai, lemiantys tokį mūsų pasirodymą.

Ko Prienuose trūksta, ką turėjai Kauno „Žalgiryje“? Gal dėmesio, gal geresnių gyvenimo ir treniruočių sąlygų?

Prienuose man tikrai nieko netrūksta. Man svarbiausia, kad gaunu daug žaisti. Jaučiu trenerio pasitikėjimą ir galiu prisidėti prie komandos pergalių.

Sakyk, kiek žaidėjui svarbus trenerio pasitikėjimas ir kokie tavo santykiai su „Rūdupio“ treneriu Virginijumi Šeškumi?

Man tai labai svarbu. Jaučiu, kad treneris manimi pasitiki ir leidžia rungtyniauti lemiamais rungtynių momentais. Su treneriu sutariame puikiai, nera jokiu pykčių ir tikrai nemanau, kad bus. Nors jis ir labai griežtas (šypsosi).

Komandoje jaučiama konkurencija? Apskritai kokia atmosfera yra Prienų klube?

Konkurencija yra visur... Aišku, ne tokia, kokia buvo „Žalgiryje“, bet ji yra. Vieni ją atlaiko lengviau, kiti sunkiau. Atmosferą komandoje atspindi mūsų rezultatai. Mes esame kaip vienas kumštis. Komanda yra tikrai puiki ir esu labai laimingas čia, Prienuose (šypsosi).

Su kuriais krepšininkais iš Prienų klubo geriausiai sutari?

Su visais puikiai sutariu, tačiau daugiausia laiko praleidžiu su Vyteniu Lipkevičiumi.

Ar tiesa, kad prieniškiams jūsų krepšinio rungtynės – savaitės įvykis?

Šito reikėtų klausti prieniškių (šypsosi), bet manau, kad tai teisybė. Kad ir su kuo žaistume, salė visada būna pilna, sausakimša.

Kaip pasikeitė tavo kasdienis gyvenimas šį sezoną? Nepasiilgsti Kačerginės?

Kasdienis gyvenimas niekuo nepasikeitė, nes dienotvarkė liko tokia pati. Pusryčiai, treniruotė, pietūs, miegas, treniruotė, vakarienė, miegas (juokiasi). Per laisvas dienas visada stengiuosi grįžti į gimtąjį miestelį aplankyti tėvų, sesės, draugų.

Vadinasi, Vytauto Didžiojo universitete esi retas svečias?

Taip, aš mokausi namuose, o į universitetą atvykstu tik per atsiskaitymus. Iš dėstytojų nuolaidų sulaukiu mažai, nes tik už atėjimą niekas gero pažymio neparašys. Džiaugiuosi, kad turiu laisvą studijų tvarkaraštį ir ilgas žiemos atostogas, tačiau studijų kokybe neteko nusivilti.

Šiemet baigsi vadybos ir verslo administravimo ketvirtą kursą. Esi stropus mokinys?

Man ši specialybė labai įdomi, todėl tikiuosi ją sėkmingai baigti. Mano sesuo gali valandų valandas sėdėti prie knygų, o aš tuo pasigirti negaliu. Neturiu tiek kantrybės (šypsosi).

Kai pakvietė į „Žalgirio“ dublerių komandą, tau buvo tik 16-a. Buvo artimų žmonių, kurie į tai žiūrėjo skeptiškai?

Tėvai ir artimieji man nedarė jokio spaudimo. Jie leido man pačiam rasti geriausius sprendimus ir savąjį kelią. Aišku, mokslų kontrolė buvo, nors mokslai man buvo antroje vietoje. Niekada sau neleidau būti prastu mokiniu, visada būdavau bent per viduriuką.

Tėvai nesakė, kad svarbiausi turi būti mokslai, o tik po to krepšinis?

Bandė tai daryti, bet jie matė mano aistrą sportuoti ir žaisti krepšinį. Ir mane suprato.

Kur paauglystėje buvo galima dažniausiai išvysti Adą Juškevičių?

Treniruotes lankiau Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje pas trenerį Žydrūną Žvinklį, o namų kieme turėjau susikalęs krepšinio lentą. Čia ir praleisdavau daugiausia laiko (šypsosi).

Esi vienintelis garsus krepšininkas iš Kačerginės?

Na, nežinau daugiau profesionalių krepšininkų, gimusių ir augusių Kačerginėje (šypsosi).

Kuo išsiskyrei iš bendraamžių? Fiziniais duomenimis, talentu ar tiesiog didesniu noru siekti profesionalo karjeros?

Galbūt išsiskyriau didžiuliu noru būti krepšininku ir supratimu, kad tik sunkiai dirbdamas galiu tai pasiekti. Daug laiko praleisdavau krepšinio aikštelėje. Ten bandydavau pakartoti per televizorių matytus krepšinio elementus, kurie man atrodė naudingi ir reikalingi.

Tikriausiai labai apsidžiaugei, kai tave pakvietė į pagrindinę „Žalgirio“ komandą. Ko labiausiai bijojai prieš eidamas į tą komandą?

Nėra ko slėpti, kad labai apsidžiaugiau, jog mane pakvietė į „Žalgirį“ ir taip įvertino mano pastangas, darbą. Jokių baimių eidamas ten žaisti neturėjau. Gal dėl to, kad daugelį žaidėjų pažinojau ir jie man padėjo adaptuotis komandoje.

Kas tave labiausiai nudžiugino, nustebino, nuvylė, įsiminė per tuos metus „Žalgiryje“?

Nudžiugino tai, kad turėjau šansą debiutuoti Eurolygoje ir dalyvauti kitose aukšto lygio varžybose.

Įsimintiniausias momentas – paskutinis Marcuso Browno metimas į Stambulo komandos krepšį, kuris užtikrino vieta „Top-16“ varžybose. Labiausiai nuvylė tai, kad nepasinaudojau visais suteiktais šansais ir ne visada pateisindavau savo bei trenerių lūkesčius.

Kaip manai, kuo šį sezoną „Rūdupis“ dar nustebins?

Nieko nenoriu pranašauti, tiesiog noriu, kad visi būtume sveiki ir toliau demonstruotume tokį krepšinį, kokį demonstravome pirmoje sezono pusėje. Jei taip – tikiu, kad „Rūdupis“ sukurs stebuklą (šypsosi).