Lietuvoje mato daugiau talentų

Keturiolika teniso trenerių iš Lietuvos ir Estijos šią savaitę dalyvauja „SEB arenoje“ Vilniuje vykstančiuose Tarptautinės teniso federacijos (angl. ITF) antros pakopos trenerių kursuose, kur daugiausiai dėmesio skiriama įvairiems pažengusių žaidėjų treniravimo aspektams. Kursuose su treneriais darbuojasi keturi ekspertai, tarp jų ir ITF Vystymo koordinatorius portugalas Vitoras Cabralas.

 

ITF laikosi pozicijos, kad treneris ir jo kvalifikacija yra labai svarbi sportininko ugdymo sudedamoji dalis. „SEB arenoje“ vykstantys kursai skirti treneriams, dirbantiems su jaunais žaidėjais, ateityje galinčiais pasirinkti teniso profesionalo kelią. Šiuos kursus rengiame kartu su Lietuvos teniso sąjunga, o juos finansuoja Olimpinio solidarumo fondas.  

 

Kalbant bendrai, ITF turi sukūrusi trijų pakopų trenerių kursų sistemą. Pirmosios pakopos kursuose treneriai parengiami darbui su pradedančiais tenisininkais. Antroji – skirta darbui su jau gerokai pažengusiais žaidėjais. Paskutinė, trečioji, darbui su elito tenisininkais. Pirmųjų dviejų pakopų kursus ITF rengia regioniniu principu, priklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte matome prasmę investuoti į trenerių žinias. Mokymai, skirti elito treneriams, tradiciškai vyksta mūsų akademijoje Valensijoje. Visų pakopų kursai trunka 12 dienų.

 

Beje, Vilniuje kartu vyksta ir tarptautinis dvylikamečių turnyras, o taip pat čia stovyklą yra surengusi Europos teniso asociacijos jaunių rinktinė. Visi šie renginiai puikiai dera tarpusavyje. Noriu pagirti ir puikią infrastruktūrą. Daugelis valstybių ir miestų gali jums pavydėti „SEB arenos“ teikiamų galimybių.

 

Nemeluosiu sakydamas, kad praktiškai visiems. Įvairiems žaidimo technikos elementams, biomechanikai, skirtingiems taktiniams aspektams, treniruočių metodikai, fiziniam pasirengimui, net sportininkų mitybai ir svarbiausiems traumų prevencijos principams. 

 

Visa ši informacija treneriams pateikiama įvairiais būdais: žiūrime prezentacijas, kortuose treneriai atlieka daug praktinių užduočių su žaidėjais, vyksta darbas pavieniui ir grupėse.  

 

Tai jauni, žingeidūs ir besidomintys žmonės, jau sukaupę nemažai treniravimo patirties. Kaskart tokių renginių metu jaučiu lengvą dalyvių skepticizmą ar bent jau atsargumą: maždaug, aš ir taip viską žinau. Tačiau paskaitos, užduotys greitai įtraukia, o galiausiai dalyviai ima vertinti kursus kaip galimybę praplėsti savo akiratį. 

 

Vilniaus grupei šį kartą pasisekė, nes patirtimi su jais dalijasi net 4 užsienio ekspertai, nors tradiciškai turime jų ne daugiau nei 2. 

 

Be abejo, išgirdęs žodžius Lietuva ir tenisas, pirmiausia pagalvoju apie Ričardą Berankį. Žinoma, turite ir daugiau talentingų žaidėjų. Mane džiugina jūsų jaunių pasirodymai. Štai paskutinius du metus turėjote savo atstovų Europos teniso asociacijos baigiamuosiuose šešiolikmečių sezono turnyruose. Tokiai nedidelei valstybei kaip jūsų tai yra tikrai puikūs pasiekimai. 

 

Esate nedidelė šalis ir privalote spręsti vieną labai rimtą problemą, būdingą visoms tokioms valstybėms. Kalbu apie teniso masiškumo didinimą. Juk kuo daugiau vaikų išbandys šį sportą, tuo didesnė tikimybė, kad atrasite išskirtinius talentus. Juolab, kad jūs esate vienos sporto šakos -– krepšinio – valstybė. Turime suvokti, kad masiškumo prasme tenisas niekada neturės tokių stiprių pozicijų kaip krepšinis ar futbolas. Tačiau tai reiškia, kad federacija turi dirbti dar kryptingiau ir tikslingiau: negali būti nepastebėtas ar pamirštas joks į teniso treniruotę atėjęs vaikas. Tenisas turi rasti kelią į mokyklas ar net darželius. 

 

Įvairių šalių statistika sufleruoja, jog talentai ne visada gyvena šalių sostinėse. Todėl labai svarbu juos atrasti ir pastebėti regionuose, turėti ten kvalifikuotų trenerių, kurie vaikams padėtų žengti pirmuosius žingsnius teniso kortuose. Galiausiai reikia ir pačios infrastruktūros – kortų. Ir jau tik vėliau gabiausi jaunuoliai gali kraustytis į sostinę ar kitus centrus, turinčius stiprias akademijas. 

 

Manau, talentingiausi 14–15 metų tenisininkai Lietuvoje jau turėtų treniruotis ir žaisti kartu. 

 

Vienareikšmiškai – taip. Visų pirma, tenisas yra brangi sporto šaka. Jei kalbėtumėme apie jaunio virsmą profesionaliu tenisininku, tokio žaidėjo sezonas kainuoja apie 40 tūkst. JAV dolerių. Neįskaitant trenerio atlygio. Tai yra rimta problema, kurią perspektyviam žaidėjui gali padėti išspręsti valstybė, federacija, ITF, rėmėjai. Galimybių yra, bet reikalinga sistema. Esant sistemai, pinigai galiausiai atsiranda. Žaidėjai ir federacijos turi įrodyti, kad tie pinigai yra išleidžiami protingai. Ne išleidžiami, o investuojami. 

 

Pagaliau, ne viską lemia pinigai. Imkime, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos tenisą. Tenykštės federacijos finansiniai ištekliai ir galimybės yra milžiniški. Tačiau Andy Murray, mano nuomone, vis dar labiau yra išimtis, o ne taisyklė. Šalis daugiau neturi pasaulinio lygio teniso žvaigždžių. 

 

Tačiau imkime Serbiją. Šalis turi tikrai puikią darbo su jauniais ir profesionalais sistemą. Aišku, reikia turėti mintyje jų mentalitetą – jie užsispyrę, savimi pasitikintys, tikslo bet kokia kaina siekiantys kovotojai. Be to, yra genetika – jie yra stiprūs, aukšti. Ir turime puikų rezultatą. Jūs lietuviai, beje, manau, taip pat pasižymite tenisui reikalingomis fizinėmis charakteristikomis. 

 

Bet čia ir yra visas sporto žavesys. Visi sako, kad tu turi būti toks ar toks, ir tik tada galėsi kažko pasiekti. Tačiau staiga atsiranda žmogus, kuriam galbūt pagailėta kelių centimetrų, bet jis kaip lygus su lygiais kaunasi su pačiais geriausiais. Todėl, pasikartosiu, mes negalime atstumti nė vieno vaiko. Galbūt esant aštuonerių jam trūksta kažkokių fizinių dalykų, tačiau niekas nežino, kaip jis atrodys būdamas aštuoniolikos. Be to, turėkime mintyje, kad technika, kai kurios fizinės savybės yra santykinai lengvai keičiamos ar tobulinamos treniruočių metu. Tenise ypač svarbu yra psichologija. Dirbti ties šiais klausimais labai svarbu nuo mažų dienų.

 

Tenisas – individualus sportas, išsunkiantis fiziškai ir dvasiškai kartu su milžinišku rutinos užtaisu. Jei futbolininkai sužaidžia vienas ar dvejas rungtynes per savaitę, po kurių jie turi laiko atsistatyti ir pasirengti kitos savaitės mačams, tenisininkas, praleidęs korte dvi ar tris valandas, jau turi galvoti apie kitos dienos susitikimą. Patikėkite manimi, ilgainiui, tai tikrai varo iš proto. Todėl tu turi būti labai tvirtas psichologiškai.