Lenktynės, kurias pasmerkė net Vatikanas

1977–ieji, Tenerės dykuma. Thierry Sabine sukioja galvą ir žvelgia į jį supančią geltoną masę. Jis neturi žalio supratimo kur yra ir į kurią pusę reiktų traukti, norint po truputį pasiekti savo tikslą – Nicą. Besižvalgant, 28–erių prancūzui netikėtai kyla idėja: kodėl šioje aplinkoje nesurengus ralio, kuris būtų orientuotas būtent į smėlio išbandymus? Mintis iš pirmo žvilgsnio galbūt kiek piktybiška – įklampinti savo kolegas į tokią pačią košę, į kurią pakliuvai pats, tačiau jį jau daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuoja kaip Dakaro ralis.

 

Prasidėjęs nuo gana kurioziškos situacijos, šis renginys netruko sulaukti dėmesio. Jau pirmaisiais metais iššūkio ėmėsi 182 nutrūktgalviai, iš kurių finišą pasiekė vos 74. Kraupi statistika sukėlė tik didesnį susidomėjimą, bei netruko dvigubai pailginti dalyvių sąrašo. Tai buvo laikai, kai automobilių sportas buvo pavojingas ir po truputį įsigaliojant populiarumo viršūnėje bujojusio „B–grupės“ ralio ribojimams, naujas iššūkis dykumoje, kur nėra ant kapoto lipančių žiūrovų tapo geru pasirinkimu. Prireikė laiko, kone dešimties metų, kad šis nuotykis būtų pripažintas pasaulinėje arenoje ir prie starto linijos pirmą kartą stotų gamyklinė komanda. Deja, išvysti šią dieną Thierry nebuvo lemta – pakliuvęs į smėlio audrą, kartu su keletu žurnalistų ir komandos narių, jis patyrė sraigtasparnio katastrofą. Nepaisant pradininko žūties, ralio variklis jau buvo įsisukęs ir pasiruošęs jungti aukščiausią pavarą.

 

Tikrai profesionalaus vakarėlio pradininkais tapo „Peugeot“ su Ari Vatanenu priešakyje. Suomis laimėjo lenktynes, taip dar labiau sukeldamas susidomėjimą. Dar po metų, 1988-aisiais renginys pasiekė savo zenitą: prie starto linijos stojo 607 dalyviai, o Ari nepavyko pakartoti savo rezultato, nes iš serviso zonos pavogtas jo sportinis bolidas. Tai nebuvo pirmasis toks incidentas, o žvelgiant į visą ralio istoriją, tai šį Europos ir Azijos žemynuose vykusį renginį tikrai galima vadinti „laukiniais vakarais“.

Neretai pasitaikančios pilotų žūtys tuometinio pasaulio nestebino – automobilių sporto pavojingumą suprato visi, kada nors lankęsi bet kokiame renginyje. Kritikos Dakaro ralis sulaukdavo dėl kenčiančių Afrikos šalių: neretai pasitaikydavo civilių žūčių, ir taip skurdų derlių palaidoti padėdavo milžiniški dulkių debesys, kuriuos keldavo ne tik šimtai dalyvių, bet ir pastoviai aplink zujantys sraigtasparniai. Per visą savo istoriją ralis sulaukė ne vieno šimto skandalingų pareiškimu – juos savo laiku pasmerkė net Vatikanas, teigdamas, jog galios ir turtų demonstravimas ten, kur žmonės vis dar miršta iš bado yra netoleruotinas. Artėjant dešimtajam dešimtmečiui, ralio populiarumas ėmė smukti.



Po itin pagarsėjusio Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher sūnaus ir jo ekipažo dingimo istorijos, dalyviai vis atsargiau pradėjo žvelgti į esamą situaciją. Tuo metu Afrikos smėlynus jau mynė vieno iš dabartinių lyderių Stephane'o Peterhanselio kojos – matyt nenuostabu, kad būdamas garbingo amžiaus, jis vis dar geba laimėti maratoną: pragyvenus laikus, kai ralis vyko net neturint GPS imtuvų, kurie leistų gelbėtis įvykus nelaimei, dabartinis maratonas tikrai gali atrodyti patogus ir prieinamas.

GPS sistemos naudojimas buvo įvestas 1992 metais, tačiau šimtais krentantis dalyvių skaičius bylojo apie profesionalaus vadybos aparato poreikį. Kitų metų ralyje startavo vos 153 dalyviai ir tai buvo paskutinis kartas, kai renginį organizavo Thierry šeima. 1994 metais vadeles perėmė A.S.O. – „Amaury Sport Organisation“, kuri diktuoja maratono sąlygas iki dabar. Nors daugelis dalyvių šį pokytį vertino skeptiškai ir sakė, jog bus prarasta Thierry nuotykio idėja, tačiau nuotykio idėjos marškinėlius šis renginys buvo išaugęs jau seniai. Po ateityje sekusių skirtingų starto ir finišo variacijų, siekusių Ispaniją, buvo apsistota ties Paryžiaus–Dakaro maršrutu – būtent toks pavadinimas ir yra labiausiai žinomas pasaulyje. Per keletą dešimtmečių į ralio maratoną netruko įsisukti didesnė dalis viso pasaulio automobilių gamintojų. Raliui žengus į dvidešimt pirmąjį amžių, pirmąją pergalę pasiekė moteris – Jutta Kleinschmidt. Ralis vėl atsigavo ir netruko perlipti penkių šimtų dalyvių ribos, kol, vėlgi dėl saugumo problemų, buvo atšauktas 2008, o 2009–aisiais persikėlė į Pietų Ameriką.

 

Savo septintąjį maratoną sausį pradėsiantis „General Financing by Team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas sako niekada nebuvęs didis šio ralio sekėjas. „Man pradėjus lenktyniauti, nelabai sekiau šios serijos, nors apie jos egzistavimą žinojau nuo tada kai buvau vaikas. Devyniasdešimtųjų pabaigoje pradėjau juo šiek tiek domėtis, tačiau jokiu būdu netapatinau savęs su šia serija – man ji atrodė, kaip pensininkų užsiėmimas. Laikui bėgant, o man po truputį bręstant, buvo kilusi mintis, jog „kada nors reiktų pabandyti“, tačiau ji buvo labai labai blausi. Viskas pasikeitė, kai 2009 metais gavau netikėtą pasiūlymą dalyvauti „Silkway rally“, kas iš esmės yra Dakaro analogas. Nuo tada prasidėjo mano Dakaro epopėja. „Silkway rally“ startavome 2009 ir 2010 metais, po to sekė mintys apie Dakaro ralį, tačiau truputį pasikeitė kryptis ir pirmą savo startą sunkiausiame pasaulio maratone turėjome 2013–aisiais“, – pasakoja pilotas. 

 

Kelią iš žiedinių lenktynių ir klasikinio ralio į dykumą Benediktas atrado atsitiktinai: „Istorija buvo tokia: vienas lietuvis, Merkys Saukevičius buvo suplanavęs dalyvauti, tačiau nespėjo pasiruošti automobilio. Jis pasiūlė šios avantiūros imtis mums, perimti jo vietą, o aš ėmiau ir susigundžiau. Netrukome išsinuomoti Latvijoje pagamintą „OsCar“ iš Aurelijaus Petraičio ir stojome prie starto linijos. Du kartus startavome „Silkway Rally“, po to savo jėgas išbandėme „Abu Dhabi Desert Challenge“, kuriame nefinišavome, dėka nesėkmingo šuolio nuo kopos, kuris baigėsi šturmano Sauliaus Jurgelėno stuburo lūžiu. Tad po to turėjome šiokią tokią pertrauką iki 2013–ųjų, o nuo tada lagaminus į Pietų Ameriką kraunamės kasmet, tik latviškąjį „OsCar“ jau daugiau kaip penkmetį pavaduoja „Toyota Gazoo Racing“ pajėgos“, – įspūdžiais dalinasi Benediktas. 

 

Artėjantis Dakaro ralis pradės dar vieną istorinį laikotarpį – „Post–Peugeot“ erą. Pasitraukus sąlygas diktavusiai ir neribotu biudžetu pasižymėjusiai ekipai, jėgų pusiausvyra vėl keisis, taip iš naujo sukurdama dar vieną Dakaro legendą.