Tinklininkas saugo irkluotojų kūnus

Lietuvos irklavimo rinktinės kineziterapeutas, 32-ejų Liudoslavas Adamovičius, – septyniskart Lietuvos tinklinio čempionas, rungtyniavęs įvairiose Vilniaus, Šiaulių ir Marijampolės komandose, taip pat Estijos, Liuksemburgo ir Olandijos klubuose. Kaip profesionalus sportininkas tinklinį žaidė nuo 19 metų, o su juo atsisveikino 2016-aisiais.

„Apie 15 metų treniruočių draugams skirsčiau kamuolius, tačiau patyriau kelio raiščių ir menisko traumas, todėl turėjau persikvalifikuoti į laisvojo žaidėjo, kitaip dar vadinamo libero, poziciją. Vis dėlto savo gyvenimo nepanorau susieti su tinkliniu, nes Lietuvoje nemačiau galimybių tapti pagrindiniu komandos treneriu, galinčiu parengti profesionalų komandą“, – sako L. Adamovičius. 

Jam visą laiką labiau patikdavo būti kažkur pašonėje ir padėti parengti žaidėjus, jiems patarti, dirbti trenerio asistentu. Todėl, kai buvo pakviestas dirbti Lietuvos merginų rinktinės (iki 18 metų), besirengiančios Europos jaunių čempionato atrankos varžyboms Kaune, vyriausiojo trenerio Sauliaus Matekonio asistentu, ilgai negalvodamas sutiko. 

Praėjusiais metais, prieš pasirašydamas darbo sutartį su Lietuvos irklavimo federacija (LIF), L. Adamovičius tapo to paties S. Matekonio asistentu Raseinių „Norvelitos“ klube, dalyvaujančiame Lietuvos aukščiausiosios lygos čempionate. „Nuo tinklinio vis dar nepabėgu, esu šalia jo“, – sako L. Adamovičius.

Tada, kai, būdamas 20-ies ar 21-ų, žaisdamas tinklinį, patyriau traumą. Norint sugrįžti į aikštę, reikėjo septynių mėnesių pertraukos. Tačiau grįžau truputėlį anksčiau, nes turėjau galimybę susipažinti su gerais gydymo specialistais. Reabilitacijos laikotarpiu daug bendravau su kineziterapeutais, jie man daug padėjo. 
 

Pradėjau galvoti, kad galbūt ir aš galėčiau padėti sportininkams suprasti – reikia labiau rūpintis savimi, kad tų traumų būtų mažiau. Nusprendžiau studijuoti ergoterapiją Vilniaus kolegijoje. Tačiau, išsigydžius traumą, atsirado galimybė pasirašyti trejų metų žaidėjo sutartį Estijoje ir, kolegijoje pasimokęs metus, savo studijas sustabdžiau.

Grįžęs į Lietuvą, nusprendžiau studijuoti fizioterapiją Varšuvos reabilitacijos mokykloje. Varšuvą pasirinkau, nes ten buvo galima studijuoti neakivaizdiniu būdu. Tuo metu dirbau, sukūriau šeimą su psichologe Saule, mums gimė dukrytė, tad ir jai reikėjo skirti daugiau dėmesio. 

Nemažai padėjo buvęs tinklininkas Saulius Astrauskas – jį gerai pažinojau, kartu žaidėme vienoje komandoje Šiauliuose, tapome Lietuvos čempionais. Jis tuo metu dirbo Teniso akademijos fizinio rengimo centre SEB arenoje ir pakvietė mane dirbti, užsiimti privačia praktika. 

Dirbdamas arenoje susipažinau su Mantvydu Šilkūnu, Lietuvos irkluotojų gydytoju. Gruodį jis mane ir rekomendavo šalies Irklavimo federacijai, nes rinktinei reikėjo žmogaus, galinčio važinėti su irkluotojais į visas treniruočių stovyklas bei varžybas.

Vykau į Lietuvos irkluotojų slidinėjimo stovyklą kalnuose. Gerai su sportininkais padirbėjau ir irkluotojai panoro mano paslaugų visus metus. Vasarį su LIF pasirašiau sutartį. Atsisakiau visų kitų darbų, pagrindinį dėmesį sutelkiau į irkluotojus. Šiemet su jais buvau išvykęs į pasaulio ir Europos čempionatus Plovdive (Bulgarija) ir Glazge (Škotija) bei dviejų Pasaulio irklavimo taurės etapų varžybas Serbijoje ir Liucernoje.

Pagal sutartį per visas treniruočių stovyklas ir varžybas visada būnu su irkluotojais. Tai – mano pagrindinis darbas. Pati sunkiausia ir atsakingiausia veikla vyksta kasdien arba per treniruočių stovyklas, kai irkluotojai gauna didelį krūvį. Labai smagu dirbti su pasaulio ir Europos čempionais, olimpinių žaidynių prizininkais, tai mane stipriai įpareigoja. 
 

Kiekvieną dieną savo darbui rengiuosi atsakingai, kiek įmanydamas sportininkams stengiuosi kuo labiau padėti. Su mūsų irklavimo žvaigždėmis susipažįstu palaipsniui, reikia truputį laiko, kad įgyčiau jų pasitikėjimą, kad būtume viena komanda. 

Dirbu su pagrindiniais Lietuvos rinktinės irkluotojais, tačiau į treniruočių stovyklas užsienyje ir Trakuose dažnai atvažiuoja ir irkluotojų pamaina, prie kurios taip pat tenka prisiliesti. Smagiai darbuojamės, bendraujame ir su treneriais, ir su sportininkais.

Dirbu kartu su sporto medicinos gydytoju M. Šilkūnu. Su irkluotojais stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko – nuo ryto iki vakaro. Atlieku visą prevenciją, skirtą traumoms sumažinti. Tai ir mankštos, įvairūs korekciniai pratimai, apšilimai prieš irklavimą ir po jo. Šį darbą atliekame salėse, prie vandens.
 

Atlieku ir įvairias procedūras: masažą, kineziterapiją, įvairius manualinės terapijos būdus, kuriuos paskiria rinktinės gydytojas. 

Darbas kol kas man daugiau malonumas. Malonu dirbti tokioje komandoje, kur sudarytos ypač geros sąlygos. Kadangi pats buvau sportininkas, žinau, kiek daug reikia dirbti, norint pasiekti svarių rezultatų, todėl su irkluotojais dirbti nėra sunku, su malonumu einu į darbą. 
 

Normaliai. Dirbu ir su moterimis, jos, išskyrus Ievą Adomavičiūtę, yra žemesnės už mane. Mano ūgis – 186 cm. 
 

Labai malonu matyti, kaip treniruojasi pasaulio čempionės Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė. Jos ypač darbščios, ambicingos, atsakingos ir daug reikalaujančios. Iš vyrų gal išskirčiau Saulių Ritterį. Nors visi irkluotojai – puikūs atletai, man ypač malonu bent kiek prisidėti prie jų laimėjimų. Norėčiau su šia šaunia komanda dirbti ir ateityje. 
 

Kai dabar darbuojuosi su irkluotojais, į Trakus kartais nusivežu ir savo ketverių metukų dukrytę Gabrielę. Ji pabendrauja su sportininkais ir man neseniai pareiškė, kad nori būti tokia, kaip ir irkluotojos.
 

Kartais kamuolį paimu į rankas ir jį pamušinėju. Nostalgija tinkliniui dar liko: nemažai bendrauju su tinklininkais, žaidžiančiais namie ir užsienyje. Turiu pasiūlymų sugrįžti į aikštelę ir žaisti. Tačiau kol kas atsisakau. O valtį jau išbandžiau. Per vieną iš treniruočių į valtį padėjo įsėsti Ieva Adomavičiūtė, galbūt tikėdamasi, kad apvirsiu. Tačiau taip neįvyko. Į valtį kalbina sėsti ir kartu pairkluoti Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Dainius Pavilionis. Reikės kitą sezoną pabandyti. 
 

Turiu pasiūlymų sugrįžti į aikštelę ir žaisti. Tačiau kol kas atsisakau. O valtį jau išbandžiau. Per vieną iš treniruočių į valtį padėjo įsėsti Ieva Adomavičiūtė, galbūt tikėdamasi, kad apvirsiu. Tačiau taip neįvyko.