Olimpiečio šeimoje – du dievai

Daugybę pergalių plento ir treko varžybose iškovojusiam dviratininkui Remigijui Lupeikiui rugsėjo 22-ąją sukako 50 metų. Bet klaipėdietis juokauja, kad šį jubiliejų švenčia jau ketverius metus, nes angliškasis „Wikipedia“ buvo pasendinęs lietuvį ketveriais metais – gimimo metus užrašė ne 1968-uosius, o 1964-uosius.

Su dviračių sportu R. Lupeikis praleido beveik pusę savo gyvenimo – nuo 13-os lankė pratybas, vėliau tapo treneriu.

Pirmą svarų titulą tarptautinėse varžybose R. Lupeikis iškovojo 1986 m., kai tapo pasaulio jaunimo dviračių treko čempionu 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse.

1995 m. jis iškovojo pasaulio dviračių treko grupinių lenktynių vicečempiono titulą ir buvo pripažintas geriausiu tų metų Lietuvos sportininku.

Dviračių sporto pratybas, vadovaujamas trenerio Viliaus Jankausko, R. Lupeikis gimtojoje Utenoje pradėjo lankyti būdamas 13-os. O jau būdamas 16-os jaunasis talentas buvo pakviestas į Klaipėdos dviračių sporto centrą.

„Dėl to, kad tapau dviratininku, turėčiau būti dėkingas geram savo draugui Arūnui Čepelei, su kuriuo kartu lankėme vaikų darželį, mokėmės vienoje klasėje. Jis pusmečiu anksčiau pradėjo lankyti dviračių pratybas, prikalbino ir mane. Dviračiai man patiko. Dar nebuvau lankęs pratybų, kai per „Ereliukų“ varžybas užėmiau trečiąją vietą“, – prisimena R. Lupeikis.

Pažintis Klaipėdoje su dviračių treku buvo daug žadanti. Jau po poros metų R. Lupeikis su treniruočių draugais tapo pasaulio jaunimo čempionais 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse.

Sportininkas turėjo didelių galimybių dalyvauti Seulo olimpinėse žaidynėse. Jis priklausė tai klaipėdiečių komandai, kuri 1988 m. per TSRS dviračių treko čempionatą ir taurės varžybas Maskvoje laimėjo aukso medalius 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse. Tačiau į olimpiadą išvažiavo tik trys lietuviai: Gintautas ir Mindaugas Umarai bei Artūras Kasputis.

„Man tai ypač skaudi tema, Seule galėjo dalyvauti visa klaipėdiečių 4 km persekiojimo lenktynių komanda. Niekas nesitikėjo, kad mes taip sėkmingai pasirodysime per pagrindines atrankos varžybas ir iškovosime kelialapius į olimpines žaidynes.

Man durys užsitrenkė olimpiados išvakarėse, dalyvaujant paskutinėje TSRS rinktinės treniruočių stovykloje Vladivostoke. Komanda išskrido į Seulą, o aš – atgal į Klaipėdą. Tą didžiulę nuoskaudą labai išgyvenau, jos neužmiršiu visą gyvenimą“, – dabar sako buvęs dviratininkas.

Nors ir patyrė nuoskaudų, Remigijus negyveno vakarykščia diena. Dabar jis pripažįsta, kad užsiimdamas dviračių sportu buvo laimingas. Daug pamatė pasaulio, susirado draugų. Pavyko įgyvendinti ir savo svajonę – atstovavo šaliai 1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, o į 2004 m. Atėnų olimpiadą vyko kaip Lietuvos olimpinės dviračių treko rinktinės vyriausiasis treneris.

R. Lupeikis sėkmingai rungtyniavo ir plente, ir treke. Aštuonerius metus atstovavo profesionalų komandoms: po vienus metus praleido Portugalijos „Boavista“ ir Kolumbijos „Postobon“, porą metų – JAV „US Postal“ ir trejus – lenkų „Mroz“ komandose.

„Profesionalų duonos prisivalgiau sočiai“, – tikina Remigijus. Jubiliatas prisimena, kad, besirengdami naujam sezonui, jie per metus įveikdavo apie 40 tūkst. km plente, o treke – apie 5 tūkstančius.

„1993 m. per populiarias Lenkijos daugiadienes lenktynes, kuriose, be mėgėjų komandų, varžėsi ir profesionalų ekipos, vos ne paeiliui pavyko laimėti keturis etapus ir buvau lyderis. Lenkai prieš mus net susivienijo, kad daugiau nelaimėtume varžybų.

Sėkmingai dalyvavau daugiadienėse lenktynėse Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, kur per tris savaites tekdavo įveikti po 4 tūkst. kilometrų. Žinoma, mano pergalės nebuvo tokios ryškios kaip dabar Ramūno Navardausko, tačiau jos man buvo mielos ir gerai įvertintos“, – džiaugiasi R. Lupeikis.

R. Lupeikio sportinė karjera nutrūko 2003 m. pavasarį. Po metų jis buvo paskirtas Lietuvos dviračių treko rinktinės vyriausiuoju treneriu ir su komanda dalyvavo Atėnų olimpinėse žaidynėse.

Tačiau vėliau dirbti treneriu nepanoro, nors ir turėjo Kūno kultūros instituto baigimo diplomą. Jam įgriso gyventi ant lagaminų ir nutarė visą dėmesį sutelkti į savo šeimą.

Dabar Remigijus – verslininkas, su žmona Daiva turi savo kavinę. Šeimoje auga du sūnūs – 8-erių Denas ir 14-os Arijus. „Pagal savo vardus jie abu dievai: vienas – karo, o kitas – linksmybių ir vyno, sunku su jai kartais susikalbėti“, – šypteli R. Lupeikis.

Tituluotas sportininkas nelabai nenorėtų, kad atžalos sektų jo pėdomis ir taptų dviratininkais, nes Lietuvoje jaunimui ypač sunku tobulėti, tėra vos dvi didesnio meistriškumo komandos – „Staki-Technorama“ ir „Klaipėda“.

„O dviračių trekas – ne komercinė sporto šaka, reikia gyventi iš kuklių valstybės pinigų, nes rėmėjų rasti sunku. Apie 4 km komandinių persekiojimo lenktynių kvartetą nėra ką ir galvoti – nėra trenerių, negausu sportininkų“, – sako jubiliatas.

Pats R. Lupeikis iki šiol gyvena dviračių sporto ritmu, domisi rezultatais, yra kviečiamas komentuoti varžybų. Laisvomis valandomis klaipėdietis su draugais sėda ant kalnų dviračio su plonesnėmis padangomis ir savo malonumui mina pedalus.