Šotokan karatė meistrai vejasi europiečius

Svarbiausias šotokan karatė metų derlius – du pasaulio čempionato bronzos medaliai. Pokalbis apie šios sporto šakos metų pasiekimus ir šiandieninę situaciją – su Lietuvos šotokan karatė federacijos generaliniu sekretoriumi ir Lietuvos rinktinės treneriu Ričardu Piepoliu.

Kokie 2010-ieji buvo šotokan karatė šeimai?
Geri metai. Pasaulio čempionate laimėjome du bronzos medalius. Tai padarė vilniečiai Tomas Žilinskas ir Jurgita Januškaitė. Manau, tai aukštas pasiekimas. Pasaulio čempionatuose buvo medalių ir anksčiau, bet toli gražu ne kiekvieną sezoną.

Europos čempionate prizinių vietų iš suaugusiųjų nesitikėjome, bet jaunimas medalius laimėjo. Bronzos medalius iškovojo merginų jaunių ir vaikinų jaunimo rinktinės. Kodėl iš suaugusiųjų nesitikėjome? Tiesiog Europos čempionatas yra elitinės varžybos šiame karatė stiliuje, todėl vargiai tikėjomės. Tiesa, vyrų komanda buvo netoli – užėmė penktą vietą ir iki medalio praktiškai pritrūko vienos pergalės.

O jaunimo medaliai laukti?
Jaunimo medalių laukėme. Jaunimas turi daug varžybų, nuolat sportuoja, todėl yra pasiekę neblogą lygį. Suaugusieji mažiau sportuoja, daugumai tai tik papildomas užsiėmimas, nėra profesionalai. Kiekvienais metais mūsų jaunimas panašius rezultatus rodo, nieko stebuklingo neįvyko. Svarbiausiu metų akcentu vis dėlto reiktų išskirti du bronzos medalius suaugusiųjų pasaulio čempionate.

Kas lėmė T.Žilinsko ir J.Januškaitės sėkmę pasaulio pirmenybėse?
Tai pakankamai patyrę sportininkai. Ko gero tiesiog atėjo metas, kai jie pasiekė pasaulinį lygį, ir gali konkuruoti su stipriausias. Ypatingų pasikeitimų paruošimo sistmoje nebuvo. Šotokan karatė  rezultatai staigiai nepasiekiami, reikalingas daug metų įdirbis, ir tas įdirbis šiemet davė rezultatą.

Daugelyje dvikovinių sporto šakų dominuoja Rytų ar Centrinės Europos šalys, tuo tarpu šotokan karatė – Vakarų Europos šalys: Vokietija, Ispanija, Anglija... Kodėl? 
Pagrindinė priežastis ta, kad tam tikrą laiką socialistinėse šalyse karatė buvo uždrausta sporto šaka, kai tuo pat metu visame pasaulyje karatė sparčiai vystėsi. Vakarų Europos šalys pakankamai stipriai aplenkė, ir tas atsilikimas ilgą laiką labai jautėsi. Tik paskutiniais metais šį lygį jau pasivijo Rusija, kitos šakos. Be to, Rytų Europos šalys dominuoja tose dvikovinio sporto šakose, kuriose daugiau lemia ne techninis pasiruošimas, o fiziniai duomenys ir ištvermė, pavyzdžiui, kiokušin karatė. Ten, kur reikalaujama technikos ir meistriškumo, atsilikimas visuomet buvo ir tik paskutiniais metais buvusios socialistinės šalys pasivijo Vakarų Europą. Tarp jų ir Lietuva. Aišku, esame per maža valstybė, kad dar daugiau laimėtume, konkuruodami su tokiomis šalimis kaip Ispanija ar Vokietija.

Ar Lietuvoje vyksta didelė, nebūtinai tiesioginė, konkurencija tarp skirtingų karatė pakraipų ar apskritai dvikovinio sporto šakų?
Galbūt netgi tiesioginė ta konkurencija, be abejo, šiek tiek jaučiama. Ypač siekiant pritraukti jaunimą. Beje, pavyzdžiui, šotokan ir kiokušin karatė – tiek sporto šakos, tiek federacijos – išsivystė iš vienos organizacijos. Sovietiniais laikais buvo bendra karatė organizacija. Tai buvo mūsų kolegos. Vėliau atsirado skirtingas supratimas apie stiliaus ir varžybų skirtumus, tad dalis pasirinko kiokušin, dalis – šotokan. 



Kaip šioje konkurencinėje kovoje, kalbant ne tik apie kiokušin, bet ir kitas karatė kryptis, jaučiasi šotokan karatė? Ar esate patenkinti, kokias pozicijas Lietuvoje užima šotokan karatė, ko gero pirmiausia vertinant populiarumo ir masiškumo rodiklius?
Masiškumo prasme, aišku, norėtųsi daugiau. Bet geografija nėra siaura, per visą Lietuvą klubai išsidėstę. Tai labai gerai. Be abejo, tradiciškai didžiausia koncentracija – Kaune, kur apskritai visas karatė judėjimas prasidėjo. Taip pat Vilniuje, Panevėžyje. Radviliškis labai aktyviai dirba. Naujų taškų galbūt neatsiranda, bet esantys klubai plečiasi. Tai vyksta dėka to, jog atsiranda naujų trenerių.

Dauguma sporto šakų skundžiasi būtent specialistų, ypač jaunų trenerių, stoka. Šotokan šios problemos nejaučia?
Šiuo metu didelės problemos dėl trenerių nėra. Galbūt pačių sportininkų trūksta labiau nei trenerių. Jaunimą sunku pritraukti, nes šiais laikais  yra labai didelis sporto šakų pasirinkimas. Be to, jaunimas dabar labiau išlepęs, nes yra daugiau ir įvairesnių pasilinksminimo būdų. Taip pat didelė problema yra tai, kad bendras fizinis Lietuvos jaunimo pasirengimas yra ženkliai suprastėjęs, tai aiškiai matome. Iš vienos pusės – dėl to dirbti sudėtingiau, iš kitos – lengviau, nes trenerių kvalifikacija dabar žymiai aukštesnė nei anksčiau.

Kodėl jaunimui siūlytumėte pasirinkti būtent šotokan?
Galbūt kažkam pasirodys priimtina bendra šotokan filosofija – maksimali koncentracija į vieną vienetą, vieną smūgį. Vystoma savybė, kuri ir gyvenime labai reikalinga. Šotokan – vienas seniausių ir labiausiai išvystytų karatė stilių, kur kiekvienas judesys remiasi tam tikrais biomechanikos dėsniais. Tai sporto šaka, glaudžiai susijusi su kūno formavimu ir sveikatos ugdymu. Teko susidurti su atvejais, kai gydytojai jaunuoliams tam, kad pataisytų laikyseną, rekomenduodavo išbandyti šotokan. O visa kita – kaip kam patinka. Kas nori kovoti fizine jėga, renkasi viena, kas nori kovoti techniškai – renkasi šotokan. Šotokan yra labiau techninė sporto šaka.
 
Kokie svarbiausi įvykiai Lietuvos šotokan karatė gyvenime laukia 2011 metais?
Kaip ir kasmet, vyks daug turnyrų. Be abejo, suaugusiems svarbiausias – Lietuvos čempionatas. Tai pagrindinės varžybos, kurios yra lemiamos rinktinių formavimui. Svarbiausios varžybos jaunimui – pavasarį Panevėžy vyksiantis tarptautinis turnyras. Tarptautiniame kalendoriuje, be abejo, svarbiausias Europos čempionatas, vyksiantis Lenkijoje. Geografiškai patogi vieta, tad tikimės nuvežti daugiau sportininkų nei įprastai.

Dabar populiaru Europos ar pasaulio čempionatus „atvežti“ į Lietuvą? Šotokan federacija tokių planų neturi?
Kol kas tokių planų neturėjome. Tarp norinčių organizuoti šiuos renginius yra didelė konkurencija ir gauti šią teisę nėra taip lengva, be to – tai labai brangus dalykas. Savo jėgomis surengti čempionatą būtų labai sudėtinga, o šiuo metu reikalauti, kad padėtų valstybė, būtų neetiška, nors daug kas tuo keliu eina.