„Čempionų vardas įpareigoja“

Marijampolės „Sūduvai“ šio dešimtmečio pradžioje ilgai nesisekė Europos taurių varžybose. Dažniausiai sūduviečiai iškrisdavo pirmame etape, arba apskritai praleisdavo tarptautinį sezoną.

 

Tačiau pastarąsias dvi vasaras „Sūduva“ UEFA varžybose pasirodė labai solidžiai, pasiekdama lemiamą Europos lygos atrankos etapą. Šiemet debiutavę Čempionų lygos atrankos turnyre, marijampoliečiai eliminavo Nikosijos APOEL (3:1 ir 0:1), bet neprilygo Belgrado „Crvena zvezda“ (0:3 ir 0:2). Persikėlusi į Europos lygos atranką, „Sūduva“ pranoko Jūrmalos „Spartaks“ (1:0 ir 0:0), o lemiamą kovą pralaimėjo Glazgo „Celtic“ (1:1 ir 0:3).

 

Toks pasirodymas optimistiškai nuteikė „Sūduvos“ klubo prezidentą Vidmantą Murauską: „Galbūt buvo galima rimčiau pasipriešinti „Crvena zvezda“ komandai, nes bendras rezultatas 0:5 yra kiek per didelis. Burtai mūsų nelepino – APOEL dažnai žaidžia Čempionų lygos grupių etape, tad įveikti juos puiku. Nebuvo lengva ir su „Spartaks“, nors burtų rezultatais jie labai džiaugėsi. Aš sakiau, kad šansai visiškai lygūs, 50 prie 50. Abejos rungtynės tai tik patvirtino. Mūsų žaidimas nebuvo gražus, bet svarbiausia buvo pasiekti rezultatą. Na, o pasipriešinti prie didžiųjų klubų priskiriamam „Celtic“ negalėjome. Tačiau pasirodymas Europoje buvo geras.“

Tiek pernai, tiek šiemet „Sūduva“ Europoje sužaidė po 8 rungtynes. Su kuo sietinas toks stabilumas? – portalas alyga.lt paklausė V. Murausko.

Daug dalykų susidėjo. Aišku, svarbus trenerio Vladimiro Čeburino indėlis, jis sugeba sustyguoti komandą ir paruošti ją kovoms pačiu tinkamiausiu metu. Taip pat – solidi sudėtis ir žaidėjų pasirinkimas bei konkurencija, gera futbolo infrastruktūra, treniruočių sąlygos. Šie niuansai leidžia mums siekti geresnių rezultatų, tuo pačiu pasikviesti ir geresnių futbolininkų.

 

Tiesa, lyginant su praėjusiais metais, šiemet Europoje startavome silpnesne sudėtimi, kai netekome penkių svarbių futbolininkų. Anksčiau mus paliko Josipas Tadičius, prieš pat Čempionų lygos atranką išvyko Karolis Laukžemis. Komandai negalėjo padėti traumuotas Semiras Kerla, pernai Europos lygos rungtynėse atlikęs ypatingai svarbų vaidmenį. Galiausiai iškrito Alassane'as N'Diaye ir Gersonas Acevedo. Pastarasis po to žaidė, tačiau ne visa jėga.

 

Tad tai nebuvo ta „Sūduva“, su kuria pradėjome sezoną. Stiprinomės keliais naujokais, tačiau vėlgi – kiekvienam naujokui reikia laiko įsilieti į komandą ir susižaisti su kitais.

Daug. Trūksta tiek didesnio pasitikėjimo savimi, tiek kokybiškesnio žaidimo, tiek stipresnių žaidėjų. Faktas, kad dvejus metus iš eilės pasiekėme lemiamą atrankos etapą įrodo, kad tai nėra neįmanoma misija. Atsitiktinumo ar palankių burtų dėka gali pavykti. Tačiau dvikovos prieš „Celtic“ parodė, kad mums dar daug trūksta iki to elito.

 

Kokybiškas žingsnis į priekį tikrai žengtas. Tada Glazge prieš „Celtic“ pralaimėjome 1:8 ir viskas buvo baigta. Šiemet Marijampolėje sužaidėme lygiosiomis 1:1, o lydint sėkmei, galėjome net laimėti. Todėl skirtumas akivaizdus. 2002-aisiais Glazge žengėme žaisti priešais 50 tūkst. žiūrovų auditoriją, visiems buvo lengvas šokas. Gal tik vienas kitas komandos žaidėjas buvo išbandęs save tokioje atmosferoje. Kiti pasakojo, kad žaidė tarsi medinėmis kojomis, buvo neįmanoma sugaudyti Henriko Larssono ir kitų varžovų žvaigždžių. Jie buvo tiesiog geresni.

 

Beje, prieš 16 metų Glazge mus labai šiltai priėmė lietuvių bendruomenė. Jie didžiavosi, kad Lietuvos klubas atvyko į futbolo šalį žaisti tokių svarbių rungtynių.

 

Jau ankstesnio etapo mače su „Brann“ mūsų varžovai laikyti neabejotinais favoritais. Tačiau norvegų klubui tai buvo sunkumų kupinas sezonas, jie pateko į krizę ir mes sugebėjome tuo pasinaudoti laimėdami abejas rungtynes vienodu rezultatu 3:2.

 

O tą 2002–2003 metų sezoną „Celtic“ nukeliavo iki pat UEFA taurės finalo, kuriame pralaimėjo „Porto“ klubui. Ir pats su keliais kolegomis iš klubo finalą gyvai stebėjau Sevilijos stadione – škotai pakvietė. Taip jau išėjo, kad po mūsų akistatos palinkėjau „Celtic“ sėkmės ir pusiau juokais tarstelėjau, kad jei pateks į finalą, pakviestų ir mus pasižiūrėti. Taip ir nutiko – Glazgo klubo atstovai to nepamiršo ir atsiuntė mums kelis kvietimus į finalą. Dabar, kai ir vėl susikirto mūsų keliai, per bendrus pietus prisiminėme šią 16 metų istoriją.

 

Be abejo, nors mūsų biudžetas ir ūgtelėjo. Vis tik pernai laimėdami A lygą, užsitikrinome garantuotus 800 tūkst. eurų tiek už nugalėtojų titulą, tiek už dalyvavimą Čempionų lygoje. Tie pinigai iš karto buvo įskaičiuoti į šių metų klubo biudžetą. Pinigus buvo kur leisti – kelionės, užsakomieji skrydžiai, kvietėme kelis naujokus, žaidėjams išmokėjome premijas, nes jie to nusipelnė. Viskas kainuoja, nors sėkmingai žaidžiant tai atsiperka. Vis tik Europos nuotykiai baigėsi, reikia grįžti į A lygą.

Tai jau istorija. „Žalgiris“ greitai ir sėkmingai įėjo į lietuviško futbolo ritmą, o mes buvome tik ką grįžę iš Glazgo. Nors skridome užsakomuoju reisu, kelionė išėjo komplikuota, skrydis vėlavo beveik 10 valandų ir žaidėjai neturėjo tinkamo poilsio. Grįžome penktadienį, šeštadienį futbolininkai susirinkę pajudėjo, o sekmadienį laukė rungtynės. Tačiau toks grafikas, visų rungtynių nenusikelsi, nes A lygoje prieš akis ir taip daug mačų. Sužaidėme su „Žalgiriu“, pralaimėjome, iškritome. Gal kitais metais pasiseks.

 

Dabar visą dėmesį skirsime Lietuvos čempionatui, laukia visa serija rungtynių. Penki „Sūduvos“ žaidėjai buvo iškviesti į nacionalinę ir jaunimo rinktines, kitiems suteikėme kelias dienas poilsio. Legionieriams leidome trumpam parvykti namo aplankyti šeimų ir artimųjų, juk ir jiems reikia atsipūsti.

 

Sunku palyginti. Pernai mūsų komandoje buvo didelis psichologinis pakilimas. Žalgiriečiai matyt nesitikėjo, kad juos vysimės, ir kai suprato, buvo per vėlu. Dabar mūsų laukia atidėtos rungtynės, būtina jas laimėti siekiant išlaikyti turimas pozicijas. Kitą savaitę bus tarpusavio akistata Vilniuje. Laimėti titulą tikisi ir „Žalgiris“, ir mes. Atsakymus į visus klausimus sužinosime lapkričio viduryje.

 

Pats esu matęs kelias nuotraukas ir nemanau, kad jos gali būti netikros ar „suklijuotos“. Negaliu pasakyti, ar G. Acevedo ten lankėsi po rungtynių, ar pasiruošimo joms metu. Tačiau akivaizdu, jog tokie dalykai trukdo žaisti futbolą. Vasarą G. Acevedo negalėjo rungtyniauti dėl neįprastos traumos, kuri labiau priminė ligą. Tai atsiliepė, nes dabar futbolininkas kovoja su viršsvoriu. Žinoma, dabar tai ne tas pats G. Acevedo, koks buvo pavasarį.

 

Žinau, kad ir kiti futbolininkai paragauja alaus, bet nė vienas iš jų nesireklamuoja. Kiekvienam savo. Mūsų akivaizdoje G. Acevedo nieko neleistino nedaro, kontrakto sąlygas vykdo, o apie socialiniuose tinkluose pasakojamas istorijas girdėti teko. Manęs tai nedžiugina, nežinau, ar džiugina jį. Nes visa tai mato ne tik „Sūduvos“ gerbėjai, o tai gali pakenkti tolesnei karjerai. Jei tai būtų devyniolikmetis – galbūt sakytume, jog nesupranta, ką daro. O čia žaidėjas subrendęs, turi kritiškai vertinti savo veiksmus. Visgi mes naktį po barus nelakstysime ir G. Acevedo nesivaikysime. Juk ne paauglys.

 

Bet kokiu atveju, čilietis myli futbolą, nori žaisti ir moka tai daryti. Mūsų tikslas yra tuo pasinaudoti. Būtų neprotinga dėl vienos ar kitos nuotraukos bausti žmogų. Antra vertus, žaidėjų pasirinkimą turime solidų. Vien į tris vidurio saugų pozicijas pretenduoja šeši žmonės – tas pats G. Acevedo, Ovidijus Verbickas, Povilas Leimonas, Giedrius Matulevičius, Jovanas Čadženovičius, Danielis Offenbacheris. Konkurencija nemaža. Tik puolime mažesnė. Traumuotas Mihretas Topčagičius, neaišku, kaip į komandą įsilies Sandro Gotalas. Neatmetame galimybės dar stiprintis. Juk siekiame apginti titulą. Čempionų vardas tai įpareigoja.