Vartininkas turi mokėti viską

BFA vartininkų akademija šį rugsėjį pasitinka jau antrąjį jaunimo futbolo sezoną.

Akademija kelia sau ambicingus tikslus  - išugdyti vartininko pozicijos žaidėjus, kurie ateityje žaistų pajėgiuose klubuose bei šalies rinktinėse. Dalis šių tikslų jau pasiekta - penkiolikmetis vartininkų akademijos auklėtinis Dominykas Valeckas jau pakviestas į šalies U16 rinktinę ir sėkmingai joje debiutavo žaisdamas kaip pagrindinis vartų sargas. Kiti tikslai - reikalaujantys kantrybės ir ilgalaikės strategijos.

Apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, vartininko pozicijos ypatumus ir treniruotes kalbame su BFA vartininkų akademijos siela, buvusiu profesionaliu futbolo vartininku Pavelu Leusu.

Jau einant karjerai į pabaigą supratau, kad norėčiau treniruoti vartininkus. Gal tada dar negalvojau, kad būtent vaikus, bet jau aiškiai mačiau save kaip vartininkų trenerį. Tiesiog norėjau šioje srityje būti.
 

Kai dar žaidžiau Utenos "Utenyje", jau ten po truputį pradėjau treniruoti klubo vartininkus. Ir kai išsiskyrė mūsų keliai su "Uteniu", nusprendžiau, kad galėčiau būti kažkam naudingas. Mano patirtis galėtų būti naudinga. Senokai pažinojau Ivaną Švabovičių, BFA akademijos direktorių. Tiksliai nepamenu, kaip konkrečiai susitarėme, tačiau atsidūriau čia. Ir štai jau praėjo metai, o aš tikrai nesigailiu, kad esu būtent BFA.

Sunkiausia, turbūt, yra dirbti su mažiukais. Gal todėl, kad jie tokie išsiblaškę. Bet ir tuo pačiu linksma ir įdomu. Visose grupėse yra ir pliusų, ir minusų. Bet, apskritai, su visomis grupėmis yra smagu ir įdomu.
 

Viskas krypsta link to, kad vartininkas turi būti toks lyg "super žaidėjas", kuris viską moka. Atsižvelgiant į tai ir vyksta vartininkų treniruotės. Jos apima viską, jei taip galima būtų pasakyti.

Anksčiau išties taip buvo. Aš girdėjau, kad, pavyzdžiui, Brazilijoje, anksčiau į vartus statydavo tą, kuris paprasčiausiai nepažaidžia futbolo. Dabar jau taip nėra. Tai - praeitis. Dabar, čia pasikartosiu, vos ne geriausias fiziškai, taktiškai, visapusiškai pasirengęs žaidėjas yra vartininkas, nes būtent nuo jo viskas ir prasideda: ir gynyba, ir atakos, ir vadovavimas, tiesiog viskas.

Dar pats būdamas paauglys aš supratau, kad nebūsiu dviejų metrų ūgio. Tada pradėjau atidžiau sekti žaidimą tų vartininkų, kurie yra maždaug mano duomenų. Nes, vis tik, skiriasi žaidimas, kai vartininkas yra dviejų metrų, ir kuris yra 185 cm ūgio. Pradėjau sekti tokių vartininkų, kaip prancūzas Fabienas Barthezas žaidimą. O iš dabartinių vartininkų mane iš gerosios pusės stebina ruso Igorio Akinfejevo žaidimas. Imponuoja jo stabilumas.


 

Kai dar žaidžiau futbolą, man teko pabūti Lenkijos Plocko klube. Ten su manimi dirbo žinomas Lenkijos futbolo vartininkų treneris Krzysztofas Dovganas. Šis žmogus man vos per tris mėnesius padarė tokį įspūdį ir aš pats pajutau,  kokią įtaką man darė jo treniruotės, kad iki dabar laikau, gal kas nors su manimi ir nesutiks, jog lenkų mokykla yra viena geriausių Europoje. Dar man patinka Italijos mokykla. 
 

Klausimas įdomus (šypsosi). Išties, pirmą kartą girdžiu. Pats esu kairiakojis, tikrai niekada nepastebėdavau, kad aš būčiau geresnis vartininkas už dešiniakojus.

Duomenys iš prigimties - žmogus gali būti šoklus, koordinuotas - lemia daug. Čia kaip sakoma "Dievas davė". Kita vertus, norint vartininkui pasiekti kažkokį lygį, be treniruočių niekaip nepavyks. Aš nežinau tokio žmogaus, kuris atėjęs iš gatvės atsistotų ir žaistų. Kažką kažkas gali turėti, bet tą reikia nuolat lavinti treniruotėse, nes viskas yra pasiekiama per darbą.

Aš manau, kad jeigu vaikas jau apsisprendęs šimtu procentų, jog jam patinka būtent vartininko pozicija, jis gali pradėti treniruotis nuo septynerių ar net šešių metų, jei jam tai yra smagu. Jau ir nuo tokio jauno amžiaus galima perteikti kažkokius pradmenis. Sakyčiau, nuo dešimties metų jau atsiskleidžia, kas turi vartininko gabumų.

Dėl inventoriaus pasakyčiau taip: tikrai reikėtų pasirūpinti specialiomis apsaugomis ant šonų, rankų. Ir, žinoma, pirštinės. Jos yra neatsiejama  vartininko dalis.

Su juo siejame dideles viltis. Bet jis ir pats supranta, kad jam dar reikia daug dirbti. Ir jis tą daro, turi didelę motyvaciją. Su tokiais žmonėmis ir man, kaip treneriui, norisi dirbti. Manau, jo perspektyvos yra geros, tik reikia eiti priekį. Nežiūrėti atgal.

 

Nes būna ypatingas jausmas, kai tu išties jauti, kad išgelbėjai komandą, išgelbėjai komandos draugus. Komanda nepraleido įvarčio, po to - gal ir patys įmušė, laimėjo. Čia, turbūt, panašus jausmas, kai žaidėjas įmuša įvartį. Ir, manau, tai yra ypatingas jausmas. 

Palinkėčiau išvengti traumų. Visa kita galima pasiekti treniruotėse. Svarbiausia, kad būtų gera sveikata, o toliau - treniruokitės ir dar kartą treniruokitės. Nėra nieko neįmanoma, nes viską galimą pasiekti darbu ir užsispyrimu.