„Visada geriau žaisti su stipresniais“

Penktadienį Lietuvos rinktinės futbolininkai pradės naują oficialių varžybų sezoną. Edgaro Jankausko treniruojami lietuviai debiutuos pirmą kartą rengiamame UEFA Tautų lygos turnyre rungtynėmis su 2018-ųjų metų pasaulio pirmenybių finalinio etapo dalyve Serbija.
 

Tautų lygoje dalyvaujančios visos UEFA priklausančių Europos šalių rinktinės pagal pajėgumą buvo padalintos į keturias pakopas. Lietuviai pateko į trečią – C, o burtai į vieną grupę su Lietuva suvedė Serbijos, Juodkalnijos ir Rumunijos rinktines.

Grupių nugalėtojai turės galimybę kovoti dėl teisės žaisti 2020-ųjų Europos pirmenybėse. Tačiau Lietuvos rinktinė, atsižvelgusi į varžovų pajėgumus, išsikėlė užduotį neiškristi į žemesnę pakopą. Tam, kad taip įvyktų, lietuviams reikės aplenkti bent vieną varžovą. Taip pat netapti silpniausia (pagal rungtynių su dviem lyderiais rezultatus) trečiąją visų keturių grupių komanda.

Serbijos rinktinė paskelbė, kad į Lietuvą atvyks beveik visos jų komandos žvaigždės, rungtyniaujančios galinguose vakarų Europos klubuose.

Apie Tautų lygą, Lietuvos rinktinės galimybes joje paprašėme mintimis pasidalinti Rygos RFS strategą Valdą Dambrauską.

Gal kai pasibaigs pirmas, antras toks turnyras, bus lengviau jį vertinti. Manau, futbolininkams yra gerai. Nes apie draugiškas rungtynes jie galvoja, kaip apie draugiškas rungtynes, o čia - UEFA rengiamas turnyras. Dar šis turnyras yra galimybė mažesnėms šalims per papildomą langą patekti į Europos čempionatą. Vadinasi - gal ir nebloga idėja. Mūsų rinktinei yra labai gerai tai, kad esame aukštesnėje, trečioje grupėje. Joje vis dėlto gali pamatyti rimtesnių komandų, iš kurių yra ko pasimokyti. Latviai gi žais su Andora, Kazachstanu. Taip, jie galės pasigirti, kad kažką įveikė, bet aš manau, kad iš to jiems bus kur kas mažiau naudos, nes visada yra geriau žaisti su stipresniais varžovais.
 

Aišku, kad turiu. Kaip galiu neturėti? Kiekvienas lietuvis, bent kiek besidomintis futbolu, net jei jis niekuo neprisideda prie jo, o tik žiūri rungtynes, privalo palaikyti savo komandą, negali būti abejingas.
 

Mažų mažiausiai, ko galime tikėtis, tai charakterio, atiduotų visų jėgų, išėjimo į aikštę be baimės dėl to, kad varžovai žaidė pastarajame pasaulio čempionate. Aš visiškai nemanau, kad serbams yra labai įdomi Lietuvos rinktinė, kad jie rimtai į mus žiūri ir manau, jog teisingai nusiteikus, nebijant, galima su tais serbais žaisti sėkmingai. Beje, juk visada būna taip, kad atrankos turnyrų pradžią mes žaidžiame neblogai. Manau, kad galime sėkmingai rungtis ir su serbais, ir bet kuria kita mūsų grupės komanda. Ypač namie.

Manau, kad kiekvienas treneris turi savo matymą, viziją. Buvo treneris Kęstutis Latoža, kurio komanda daugiausia gindavosi, turėjome trenerį Jose Couceiro, kurio komanda bandė atakuoti, buvo ir tokių, kurie iš viso nelabai ką bandė daryti.

Manau, kad pirmiausia turėtume parodyti tikėjimą rinktinės treneriu. Mes jam į rankas įdavėm rinktinės vairą ir tik jis gali ir turi spręsti, kaip tai komandai žaisti. Taip, galima apie tai daug diskutuoti, bet treneris renkasi žaidimo planą pagal tai, kokius žaidėjus jis turi. Galbūt yra lengviausia pastatyti vadinamąjį autobusą, gintis ir taip kada nors užkabinti tašką, o kada nors – tris. Bet mums reikėtų apsispręsti, kas yra tas lietuviškas futbolo stilius. Ir pradedant nuo vaikų, tęsiant jaunimu, rinktinėse pasirinkti, ko mes mokysime juos daryt. Ar mokysime pulti, ar gintis, koks tas lietuviško futbolo identitetas ir kaip mes bandysime žaisti? Dabar viename klube ar akademijoje yra vienaip, kitame - kitaip, ir žaidėjams atėjus iki nacionalinės rinktinės lygio yra labai sunku iš jų reikalauti ar vieno, ar kito žaidimo plano. Geriausios rinktinės yra tų šalių, kuriose futbolo vizija yra vieninga. O mes norime, kad komanda išaugtų iš mūsų chaoso.
 

Manau, kad lyderiai bus tie patys, kurie ir yra jau daug metų. Tai komandos kapitonas Fiodoras Černychas, Arvydas Novikovas. Jie ne ant suolo sėdi, o žaidžia sąlyginai stipriose lygose. Taip pat vienas svarbiausių rinktinės ramsčių yra Mantas Kuklys, dar vienas komandos lyderių – vartininkas Ernestas Šetkus. Norėtusi, kad ir jaunesni žaidėjai imtųsi daugiau iniciatyvos. Kad ir Ovidijus Verbickas.
 

Aš nesu tos komandos treneris. Gal jis ir kitaip tą situaciją mato, bet manau, kad rerikėtų susimąstyti apie vidurio gynėjus. Mūsų vidurio gynėjai – Algis Jankauskas, kuriam 35-eri, Justinas Januševskis, kuris neturi pakankamos žaidimo rinktinėje patirties ir Linas Klimavičius, kuris šį sezoną žaidžia labai mažai, daugiausia sėdi ant atsarginių suolelio. Galbūt nėra didelės problemos saugų linijoje. Turim darbinio-gynybinio stiliaus žaidėjus Artūrą Žulpą ir O. Verbicką, turim kūrėjus Vykintą Slivką ir Mantą Kuklį, kuris yra vienas geriausių kamuolio perdavinėtojų. Dar - tie patys A. Novikovas ir F. Černychas, kuris, tiesa, gali žaisti ir puolėju.

Negaliu pasakyti, kad ne. Pavyzdžiui, jeigu limitas nebūtų panaikintas, manau, kad L. Klimavičius dabar turėtų pakankamai žaidimo patirties. Girdėjau, kad Estijos aukščiausiame futbolo lygmenyje yra apie 15 procentų futbolininkų iš užsienio, Latvijoje – apie 45 procentus legionierių, Lietuvoje – apie 65 procentus užsieniečių. Ir mūsų klubų rezultatai yra patys geriausi. O dėl rintinės, tai manau, kad jeigu tas limito nebuvimas ir kenkia jai, tai būtent dabar, o ateityje nuo to rinktinė tik stiprės. Rinktinei reikia žaidėjų, kurie išsikovojo vietą stipriausiuose Lietuvos klubuose ne dėl to, kad yra legionierių limitas, o dėl to, kad jie yra geresni ir legionieriai negali jų nukonkuruoti. Toks žaidėjas yra vertesnis už tris ar keturis futbolininkus, kurie žaidžia klubuose tik dėl to, kad juose nėra konkurencijos.

 Manau, kad konkurencijos nebuvimas kenkia visur: ar sporte, ar versle, ar ekonomikoje. Ir esu įsitikinęs, kad laikui bėgant limito atsisakymas tikrai mums duos teigiamą rezultatą visur: bus stipresni klubai, juose žaidėjai praeis tikrą konkurenciją ir rinktinę papildys kur kas geresni žaidėjai, nei tie, kurie konkurencijos ragavo mažiau.