Laisvę pavertė į betvarkę

Siekiant paversti autokrose „įkandamu“ kuo platesnei auditorijai, uždarose grunto trasose besivaržantiems sportininkams ir jų bolidams numatyti bene liberaliausi kvalifikaciniai bei techniniai reikalavimai. Važiuoti čia galima su bet kuo, turinčiu ratus ir variklį, pasirūpinant tik saugos lankais, daugiataškio tvirtinimo diržais ir šalmu. Tačiau tiek Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Romas Austinskas, tiek LASF Kroso komiteto vadovas Kazimieras Gudžiūnas mano, kad tokia politika pradeda duoti atvirkščią efektą.
 

„Deja, turime konstatuoti, kad kroso varžybas kai kurie lenktynininkai ir netgi varžybų organizatoriai pradeda traktuoti ne kaip sportą, bet kaip pigią pramogą. Dėl šios priežasties daugelis į startą atvairuoja itin prastos būklės automobilius, atrodančius tarsi jie būtų ištraukti iš sąvartyno. Sunkoka įsivaizduoti verslininką, kuris norėtų matyti savo įmonės logotipą, priklijuotą prie tokio „technikos stebuklo“. Tai iš tiesų rimtesnė problema, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes toks požiūris lemia ir bendrą požiūrį į automobilių krosą, esą čia toks neįpareigojantis pakvailiojimas, kurio dalyviai pabaigoje dar pasidalina nugalėtojų taurėmis“, – konstatavo K. Gudžiūnas.

 R. Austinskas savo ruožtu pastebėjo, kad neretai lenktyniauti automobiliais sumanę žmonės net prieš žengdami pirmuosius žingsnius nebando ieškoti profesionalios pagalbos.
 

„Į pirmą klasę atėjęs vaikas mokomas visko, nuo pieštuko paėmimo ir skiemenavimo iki taisyklingos sėdėsenos rašant. Tarkim važiuoti į automobilių lenktynes sumąstoma jau turint vairuotojo pažymėjimą ir leidimą dalyvauti eisme, tačiau tiesa ta, kad sportinis vairavimas yra šiek tiek kitas pasaulis. Nei tėtis, nei vyresnis brolis – jei tik patys nebuvo lenktynininkai – pabūti mentoriumi ir padėti jame nepasiklysti ko gero negali. Ir nors krosas gali pasirodyti tinkamiausia terpė perprasti autosporto specifikai, visgi stebint kai kurias varžybas, tampa akivaizdu, kad kol kas čia dominuoja anarchija. Ko pozityvaus pradedantis sportininkas gali išmokti vadinamosiose „C lygos“ varžybose, man yra mįslė. Nėra nei stiprių klubų, nei efektyvaus savireguliacijos mechanizmo, kuris padėtų spręsti esmines problemas. Užuot organizavę renginius pagal tuos pačius principus, kokių laikomasi visame civilizuotame pasaulyje, kai kurie entuziastai nueina pas rajono valdžią ir sako „mes čia norim daryti gerą renginį, bet LASF reikalauja visokių nesąmonių – tai jūs tiesiog leiskit“. Kadangi miestelio meras nenori būti „stabdis“, toliau viskas juda kaip kam atrodo teisinga“, – apgailestavo LASF prezidentas.  


 

Beje, panašiai apie padėtį automobilių krose kalba ir latviai. Kaimyninės šalies lenktynių veteranai stebisi verkšlenimais, esą sumokėti startinį mokestį, įsigyti ne vienkartinę, o visą sezoną galiojančią sportininko licenciją staiga tapo „labai brangu“, kad autosporto federacijos tik „plėšia pinigus ir nieko neduoda“.
 

„Lietuvoje panašių įžvalgų taip pat pilni internetiniai lenktynininkų forumai ir komentarų skiltys. Atrodytų suaugę žmonės, tačiau elgiasi taip, tarsi nemokamos varžybos būtų panacėja, padėsianti pasikelti automobilių sportui. Tačiau visiškai akivaizdu, kad toks požiūris net teoriškai užkerta galimybes suorganizuoti kokybišką renginį, kuris būtų įdomus ne tik patiems dalyviams, bet ir potencialiems rėmėjams. Atsakymas į retorinį klausimą „ką gautume sumokėję didesnį startinį mokestį?“ labai paprastas: organizatorius turėtų galimybę geriau paruošti trasą, įrengti kokybiškesnį lenktynių dalyvių miestelį, surengti efektyvesnę reklaminę kampaniją, prikviesti daugiau žiūrovų. Visa tai sudaro prielaidas patiems sportininkams bei komandoms pristatyti platesnei auditorijai, pasikviesti savo svečius ir rėmėjus, kas galų gale padeda surinkti solidesnius biudžetus, įsigyti geresnius automobilius ir iš tiesų peršokti į aukštesnį lygį“, – vardija K. Gudžiūnas.   
 

Kad yra būtent taip, neseniai patvirtino žiedinėse lenktynėse dalyvaujančios „Bunasta by Žaibelis motorsport“ komandos narys Jurgis Adomavičius. Verslininkas, vadovaujantis specializuoto muitinės tarpininko įmonei, neseniai pastebėjo, kad rėmėjus pritraukti bandantys sportininkai labai dažnai siūlo ne tai, ko verslui iš tikrųjų reikia.
 

„Dažnai lenktynininkai pasirūpina savo automobiliu, bet rėmėjo neturi nei kaip priimti, nei ką jam pasiūlyti. „Pravešiu tavo lipduką“ nieko neduoda šiais laikais. Didžiausia grąža yra pats renginys. Dažniausiai verslai tikisi, kad bus padaryta šventė, kur galima ateiti su klientu. Palapinė, reklama, užkandžiai – tai yra geras pavyzdys, kai viskuo pasirūpinta, o partneris gali ateiti ir mėgautis“, – atviravo J. Adomavičius.
 

Ar tai galima sudominti lenktynių rėmėjus išgertuvėmis greta improvizuotos trasos? Jei tai pavyktų Lietuvoje, galėtume drąsiais girtis esantys pirmieji.