Įamžinti Lietuvos olimpiniai žingsniai

Gruodžio 10 d., Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete įvyko LTOK prezidento  Artūro Poviliūno monografinės knygos „Olimpinė Lietuva 1918-2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai“ pristatymas.

Knygos pristatyme dalyvavo  kadenciją baigęs LR Prezidentas Valdas Adamkus, profesoriai – knygos recenzentai Alfredas Bumblauskas ir Stanislovas Stonkus, Vilniaus universiteto leidyklos direktorius Leonidas Zabulionis, buvęs LTOK viceprezidentas Kazimieras Motieka, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis, Kilnaus elgesio komiteto prezidentas Arvydas Juozaitis, atkuriamojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto darbo grupės, generalinės asamblėjos nariai, dabartinis LTOK vykdomasis komitetas, leidyklos darbuotojai, žurnalistai.

Kartu paminėta ir 22 metų atkurtojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sukaktis. Žodį taręs V. Adamkus akcentavo, kad ši diena yra ypatinga, sulaukiant šio unikalaus leidinio ir matant knygos autorių sveiką ir drūtą po tokio sunkaus darbo. 

„Man šitos knygos pasirodymas yra ne tiktai sportinio, bet ir valstybinio požiūrio. Šita knyga simbolizuoja vieną dalyką – papildo mūsų valstybinio gyvenimo struktūros dalį, kurios trūko nuo 1918 metų. Ir tiktai dabar, kada švenčiame 22-ąsias atkurto LTOK metines, užpildėme tą spragą valstybinėje struktūroje, ir turime visų mūsų gyvenimo sričių pilną vaizdą. Tai – istorinės reikšmės įvykis, padėjome tvirtus pagrindus tolesniam olimpiniam judėjimui“, – kalbėjo V. Adamkus. 

Knygos autorius A. Poviliūnas pirmąją savo knygą įteikė kadenciją baigusiam LR Prezidentui V. Adamkui.

„Knygą parašė žmogus, kuris realiausiai galėjo tą padaryti. Sako, kad Pitagoras pasakė, tačiau negirdėjau, kad Pitagoras parašė. Yra žmonių, kurie pasako ir jų žodžiai patenka į tautosaką, liaudies dainas, anekdotus. Tačiau yra ir žmonių, kurie pasakė, padarė ir parašė. Dėkoju už labai svarbų veikalą, kuris liks mūsų istorijoje“, – kalbėjo K. Rimšelis.    

Profesorius istorikas Alfredas Bumblauskas sakė, kad netoli 2018 metai – sukaks 100 metų nuo organizuoto sporto pradžios Lietuvoje, ir A. Poviliūnui linkėjo knygą dar labiau pastorinti. Taip pat kalbėjo A. Daumantas, A. Juozaitis, K. Motieka, L. Zabulionis.

Knyga – solidi, 654 psl., susideda iš trijų dalių. Knygoje – daug istorinės, dar niekur nepublikuotos medžiagos. Pirmajame viršelio puslapyje  – Lietuvos futbolininkų, dalyvavusių 1924 m. olimpinėse žaidynėse nuotrauka, o paskutiniajame – Lietuvos sportinė delegacija per Pekino olimpinių žaidynių iškilmingą atidarymą. Viršeliuose atsispindi ryšys, simboliai tarp Lietuvos olimpinio sąjūdžio pradžios ir dabarties. Jų fone – Lietuvos sporto lygos įkūrimo (1922 m.) faksimilė. Knyga paįvairinta istorinėmis nuotraukomis, atkuriamojo LTOK suvažiavimo ir kitais dokumentiniais protokolais.  
 
„Pirmoji mintis parašyti šią knygą kilo 1998 -aisiais metais. Mano mintyse buvo literatūrinio  pobūdžio knyga, o išėjo monografinė. Darbą pasiūlė parašyti garsus Lietuvos istorikas, prof. dr. Alfredas Bumblauskas. Visą laiką norėjosi įamžinti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto istoriją. Tą mano idėją palaikė dar gyvas būdamas Pranas Rimša, kiti sporto žmonės, kurie prašė tą idėją įgyvendinti. 

Ėmiausi darbų. Pirminė mintis buvo – sugrupuoti visą medžiagą, kurios nereikėjo ieškoti, jinai buvo mano namuose, taip pat surinkti LTOK protokolus. Galvojau, rašysiu knygą apie tai, kaip kilo mintis atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, į kurio veiksmą įsivėliau kartu su visais. Išsiuntinėjom darbo grupės nariams laiškus, prašėme prisiminimų. Vieni į prašymą atsiliepė, o kiti ne“, – sako A. Poviliūnas.

Kada rašėte šią monografiją?
Daugiausiai per savo vasaros atostogas. Berašydamas gavau pasiūlymą, kad gal reikėtų viską sudėlioti ne tiktai nuo 1988 metų, bet nuo pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose pradėjo dalyvauti Lietuvos sportininkai. Darbas nusikėlė kitai vasarai. Pavargti teko nemažai, tačiau buvau tvirtai apsisprendęs, kad, kas bebūtų, knygą turiu parašyti.

Nemažai mano rašinių buvo išspausdinta žurnale „Sporto mokslas“, jiems visiems pagal metus surasta vietos ir mano knygoje. Savo darbą buvau lyg ir baigęs, dailininkas Vytautas Gudelis, turintis nemažai archyvinių nuotraukų, žurnalų, buvo pasirengęs knygą apipavidalinti. Jis perskaitė mano kūrybą ir sako, kad čia – tikras mokslinis darbas.

Štai tada viskas ir prasidėjo. Knyga pateko į VU Senato pirmininko, prof. habil. dr., monografijų specialisto Vyginto Broniaus Pšibilskio rankas. Jis per vasaros atostogas atidžiai susipažino su mano darbu. Profesorius gyrė knygą, sakė, kad jam buvo įdomu skaityti, knygoje išaukštinamas sporto žmogus.

O po to iš jo lūpų išgirdau tai, kas pakirto mano rankas ir kojas. Profesorius parodė rankraštį su gausybe pastabų. Atrodė, rašiau, rašiau, vargau, vargau, – o nieko gero. Profesorius  pasakė, kad monografija – tai mokslinis darbas, kuris turi būti toks, o ne kitoks.



Ir tada viską reikėjo perrašyti?
Taip. Darbo buvo padaryta daug, nesinorėjo visko numesti šalin. Vien tiktai literatūros sąrašą pagal seką perrašinėjau gal kokius keturis kartus. Savo pastabas išsakė prof. dr. Alfredas Bumblauskas, kuris papildė literatūros sąrašą, su būsimąja knyga susipažino prof. habil. dr. Stanislovas Stonkus. Jis viską  perskaitė labai preciziškai, ištaisė klaidų, dirbo tarsi redaktorius. 

Namuose susidarė gal 10 krūvelių po 700 puslapių. Sunku ir patikėti, bet suradau jėgų ir kantrybės knygą net šešis kartus perrašyti. Buvo momentų, kad į savo darbą negalėjau žiūrėti, paprasčiausiai neturėjau  jėgų. Laimei, vien prie knygos nesėdėjau, reikėjo dirbti ir LTOK. Galvojau viską mesti, tačiau toliau tęsti darbą privertė prof.  Jonas Jankauskas. Per savaitę po kelis kartus, kartais netgi ir šeštadieniais, važiuodavau į VU ir dirbdavau. Tikrai ne vienas  pagalvojo, jog esu Universiteto darbuotojas. 

Kieno pinigais buvo išleista ši knyga?
Pinigus skyrė Europos olimpiniai komitetai, mums jinai nekainavo nė cento. Dabar, kada knyga jau išleista, ji tikrai vizualiai gražiai atrodo, bet didelio malonumo nejaučiu – jaučiuosi pavargęs, buvo per didelis atsakomybės jausmas. Tas džiaugsmas tikriausiai ateis kiek vėliau, kai gerai pailsėsiu. Šešeri metai įtempto darbo pareikalavo daug jėgų. Knygą galvojau baigti 2008 m., LTOK atkūrimo 20 metų proga, tačiau gyvenimas padiktavo ką kita, ir jinai dienos šviesą išvydo dar po dvejų metų.

Patys sunkiausi buvo paskutinieji dveji metai. Knyga buvo leidžiama Vilniaus universiteto leidykloje, ją redagavo ypač profesionalūs žmonės. Daug padėjo ir mūsų kolektyvo žmonės, Sporto istorijos muziejus. Išleisti šią knygą buvo mūsų garbės reikalas, ją paskyriau Lietuvos olimpinei šeimai.

Dabar, kai sukaupėte nemažą patyrimą, gal galima laukti knygos tęsinio?
Noras gal ir būtų, bet dirbu Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete ir pirmiausiai turiu atlikti savo darbą, o visa kita – vėliau. Tai mano ne pirmoji knyga. Kai dar dirbau tuomečiame Kūno kultūros institute, kartu su profesoriumi Stanislovu Stonkumi parašiau savo pirmąją knygelę „Teisėjavimo metodika krepšinyje“, kuri buvo labai populiari ir ją greitai išpirko.

Buvau vadovėlio „Fizinis auklėjimas IX-XII klasėms“ bendraautorius (1988 m.), parašiau skyrių apie krepšinį. 1995 m. išleidau knygą „Olimpinė ugnis negęsta“, o dabar – „Olimpinė Lietuva 1918-2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai“. Džiaugiuosi, kad savo įsipareigojimus įvykdžiau, padariau darbą, kurį vertins kiti.