Rekordai įkvepia naujiems rekordams

„Treniruotis ir gyventi Lietuvoje nebenorėčiau, dabar turiu idealias sąlygas siekti savo tikslų. Tačiau visuomet varžybose atstovausiu Lietuvai. Grįžtu ir ateityje grįšiu į varžybas gimtinėje“, – sako lengvaatletė Dovilė Dzindzaletaitė.
 

Utenoje vykusiose Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) taurės varžybose antruoju bandymu 24 metų trišuolininkė nušoko 13 m 89 cm. Tai geriausias šiuo metu jos sezono rezultatas. 

Anglijoje gyvenanti D. Dzindzaletaitė LLAF taurės varžybose nebuvo dalyvavusi nuo 2013 metų. „Tuomet buvau 19-metė ir, pirmą kartą dalyvaudama Federacijos taurėje, nušokau 13 m 73 cm. Tapau varžybų rekordininke. Tačiau praėjusiais metais Aina Grikštaitė mano rekordą pagerino, todėl vykdama į Utena buvau užsibrėžusi tikslą užfiksuoti naują LLAF taurės rekordą. Pavyko“, – džiaugiasi D. Dzindzaletaitė. 

Sportininkė jau yra įvykdžiusi šių metų Europos čempionato normatyvą. „Rezultatai po truputį gerėja, – tikina D. Dzindzaletaitė. – Stabiliai šoku apie 14 metrų. Atsiradus stabilumui, atsiranda ir aukštesni rezultatai. Laukiu, kol pakilsiu laipteliu.“

Trišuolininkė neslepia, kad šį sezoną viliasi pakoreguoti ir Lietuvos rekordų knygą. Geriausias istorijoje trišuolio rungties rezultatas – 14 m 23 cm – nuo 2015-ųjų priklauso pačiai D. Dzindzaletaitei.

„2015 m. Europos jaunimo iki 23 metų čempionate pagerinau Lietuvos rekordą, 2016 m. praleidau, pernai buvo sugrįžimo metai, o šiemet pasiteisinimų nebeturiu – viskas, Lietuvos rekordas vasarą tikrai bus“, – šypteli Anglijoje gyvenanti sportininkė.

Lengvosios atletikos treniruotes gimtuosiuose Šiauliuose lankyti D. Dzindzaletaitė pradėjo būdama 12 metų. Mokykloje buvusią sportišką, greitai bėgusią ir aplenkdavusią visus berniukus, bet ypač gerai šokusią į tolį mergaitę pastebėjo kūno kultūros mokytojas ir pasiūlė jai lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Iki tol Dovilė lankė teniso pratybas, bet jos nebuvo prie širdies.

Nors D. Dzindzaletaitė abejojo, ar jai tiks ir patiks siūloma sporto šaka, bet į treniruotes nuėjo. Vos pamėginus, lengvoji atletika ją sužavėjo, o šuoliai į tolį sekėsi geriau nei daugumai bendraamžių: „Kadangi vaikų amžiaus grupėje nėra trišuolio, iš pradžių treniravausi šokti į tolį. Būdama 13 metų išmėginau trišuolį ir iš karto pavyko pasiekti pergalių, pagerinau Lietuvos 13-mečių rekordą, nuo tada kiekvienais metais gerinau savo amžiaus grupių rekordus. Manau, kad turėjau įgimtų duomenų šuoliui į tolį ir trišuoliui bei talentą, todėl man sekėsi mušti rekordus.“ Tačiau, be abejonės, dirbti teko taip pat daug. Atletė pastebėjo tik tai, kad jai buvo lengviau nei kitiems vaikams dėl to, kad kiekvienas pagerintas rekordas tapdavo stimulu siekti dar daugiau, nušokti dar toliau, pagerinti dar vieną rekordą. 

Kai būdama 18 metų D. Dzindzaletaitė iškovojo antrąją vietą pasaulio jaunimo čempionate, suprato, kad savo ateitį įsivaizduoja tik kaip profesionali trišuolininkė. Atsirado rėmėjų, stabilus finansavimas ir merginai tapo aišku, kad iš sporto galima užsidirbti ir gyventi: „Nenoriu, kad, kai man bus 50 metų, galvočiau, kad galėjau dar pasportuoti. Kol mane tenkins rezultatai, kol džiugins tai, ką darau – sportuosiu.“
 

Nors rekordininkei sekėsi ir mokykloje, studijų ji nesirinko. Po pasaulio jaunimo čempionato išgyvenusi mylimo trenerio netektį, ji nenorėjo likti Lietuvoje ir išvyko treniruotis į Ispaniją. Šiauliuose ją treniravo lengvosios atletikos treneris Juozas Tribė, tapęs merginai kone šeimos nariu. Iki šiol atletė palaiko šiltus santykius su jo žmona Janina Tribiene, grįžusi į Šiaulius lankosi jos treniruotėse. „Treneris ir sportininkas praleidžia labai daug laiko kartu, be to, norėdamas, kad sportininkas daug pasiektų, treneris turi žinoti apie jį kuo daugiau: dienotvarkę, kada eini miegoti, ką valgai, ką veiki laisvalaikiu. J. Tribė man buvo lyg dar vienas senelis, jo žmona – ir dabar yra lyg dar viena močiutė“, – sako sportininkė.

Šeimos palaikymas, pasak D. Dzindzaletaitės, taip pat labai svarbus. Tėvai ją visuomet palaikė, tėtis nepraleidžia kone nė vienų varžybų, kuriose dalyvauja duktė, nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje jos vyksta. D. Dzindzaletaitės sesuo – jos priešingybė, šoka tautinius šokius, studijuoja Vilniuje. Sportininkė juokdamasi sako, kad, nepaisant seserų meilės, iki šiol merginos neišaugo iš seseriškų nesutarimų, nors seniai nebegyvena po vienu stogu.
 

Persikėlusi gyventi į Ispaniją, po dvejų metų Dovilė pasikvietė vieną geriausių šalies bėgikių, savo draugę Modestą Morauskaitę: „Bet neilgai trukus pati išvykau į Angliją“, – juokiasi D. Dzindzaletaitė. 

Išvažiavusi į Ispaniją būdama 19 metų, D. Dzindzaletaitė akcentavo, kad ten susikrauta fizinė bazė labai padėjo tobulėti. „Sunku pasakyti, kodėl treniruotės skirtingose šalyse taip skiriasi, gal tai priklauso nuo tradicijų, nuo talentų, nuo požiūrio, – svarsto ji. – Lietuva maža šalis, čia maža konkurencija, gal tai stabdo progresą.“

Su saulėta Ispanija D. Dzindzaletaitė atsisveikino klausydama savo širdies: „Kai 2015 m. Europos jaunimo iki 23 metų čempionate laimėjau auksą, mane pradėjo kviesti į geriausias varžybas. Taip išvažiavau į Londone vykusias „Deimantinės lygos“ varžybas ir susipažinau su dabartiniu savo vyru Richardu Kilty, taip pat lengvaatlečiu, sprinto pasaulio ir triskart Europos čempionu.“ Po pirmojo susitikimo jaunuoliai palaikė ryšius, o antrą kartą susitiko po metų Pekine vykusiame pasaulio čempionate. Nuo tada ėmė lankytis vienas pas kitą, nuolat kursuodami tarp Ispanijos ir Anglijos, kol pavargusi nuo nesibaigiančių kelionių D. Dzindzaletaitė pasiryžo kraustytis į Angliją. Čia ji susipažino su dar viena lengvaatlečių mokykla, kuri, nors buvo savita, nuo ispaniškosios skyrėsi mažiau nei nuo lietuviškosios.

Šiuo metu dar dvejų metų neturintį sūnų auginanti sportininkė pripažįsta, kad mažasis Ričardas pakoreguoja jos planus, tačiau, olimpiniais metais gimęs, jis mamos karjerą sustabdė ir pailsėti progą suteikė vos 7–8 mėnesius, kol ji laukėsi. Neretai dėl traumų sportininkams tenka daryti ir ilgesnes pertraukas, o pagimdžiusi, būdama 23-ejų, D. Dzindzaletaitė į aktyvią sportinę veiklą grįžo labai lengvai.

Dabar mažyliu rūpintis sportininkams padeda vyro artimieji: „Atsikėlę papusryčiaujame, tuomet važiuojame į treniruotę, o sūnų paliekame pas močiutes, tetas, dėdes. Richardas turi daug seserų ir brolių, yra iš gausios šeimos. Jo seserys augina savo vaikučius, o kartu pagloboja ir mūsų sūnų. Jis tikrai gerai praleidžia laiką žaisdamas su pusseserėmis.“ 

Su sūnumi angliškai kalbanti D. Dzindzaletaitė atskleidžia, kad dėl to labai pyksta jos mama ir močiutė, nemokančios anglų kalbos. „Kai atvažiuojame į Lietuvą, Ričardukas, būdamas su močiutėmis, burbuliuoja savo vaikiška, tik jam suprantama kalba, o jos mano, kad jis angliškai šneka. Jos ima man priekaištauti, kad nesupranta, ką vaikas kalba, o tada aš įtikinėju, kad ir aš nesuprantu, nes jis kalba ne angliškai“, – juokiasi lengvaatletė. 

Kartu su vyru tiek treniruotėse, tiek namuose praleidžianti itin daug laiko, D. Dzindzaletaitė sako, kad jie vienas nuo kito nepavargsta. Galbūt dėl to, kad charizmatiškos, energingos ir guvios moters vyras yra ramaus būdo: „Anglai apskritai atsipalaidavę. Visi sako, kad ispanai niekur neskuba, tačiau atvykusi čia supratau, kad anglai dar ramesni. Mūsų namuose nėra kokių nors taisyklių, kada ir ką tvarkytis, valgyti ar panašiai.“

Sportininkų šeima nesikankina virtuvėje tarp puodų – maistą jiems pagamina ir pristato rėmėjai, o kartą per savaitę jie sau leidžia suvalgyti tai, ko labai nori – dažniausiai ne itin sveiko greitojo maisto. Griežtesnės dietos laikosi tik prieš varžybas. 

D. Dzindzaletaitė pripažįsta, kad sportininko gyvenimas nėra lengvas, tačiau tvirtina savo sūnų kaip profesionalų sportininką įsivaizduojanti. Ji tik nenorėtų, kad vaikas rinktųsi
lengvąją atletiką, nes yra įsitikinusi, kad visuomet būtų lyginamas su mama ir tėčiu. „Norėtume, kad Ričardukas taptų futbolininku, su vyru ketiname jį pradėti leisti į treniruotes, kai sukaks treji metai, – atskleidžia mintis trišuolininkė. – Ką gali žinoti, galbūt kada nors sūnus atstovaus Lietuvai.“