„Tikrai neišėjau motinystės atostogų“

Susikaupimas, įsibėgėjimas, šuolis, jo analizė ir taip – 20 kartų. Geriausia praėjusių metų Lietuvos sportininkė Airinė Palšytė treniruodamasi Vilniaus „Vingio“ stadione nematė nieko, tik sektorių.
 

„Va! Šįkart labai gerai!“, – po keliolikto šuolio sušunka ilgametė A.Palšytės trenerė Tatjana Krasauskienė.

Duetas kelis kartus peržiūri bandymo įrašą, tačiau vis tiek randa smulkių detalių, kurias norėtųsi ištaisyti. Kartelė tuo metu kabo 180 cm aukštyje, bet po Airinės šuolių pakelti ją tenka itin retai.

Tuo tarpu kitą mėnesį 26-ąjį gimtadienį minėsiančios lietuvės konkurentės šuoliuoja komercinėse varžybose, tačiau dėl to A.Palšytė nė kiek nesijaudina. Po pusmečio praleisto ne aukščio sektoriuje maksimali koncentracija skiriama technikos šlifavimui, raumenų stiprinimui, o mintimis ruošiamasi Europos čempionatui.

Airinės Palšytės nematėme nuo rugpjūčio, nuo Universiados Taivane. Kur buvote?, – lengvoji.lt paklausė A.Palšytės.

Tikrai neišėjau jokių atostogų – nei motinystės, nei karjeros. Buvo tokių šnekų (juokiasi – aut past.). Esu, sportavau, mėginome ruoštis ir žiemos sezonui, bet įvertinome tam tikras problemas kūne bei supratome, kad neverta rizikuoti, todėl žiemą praleidau ir ruošiuosi vasarai. Gaila, kad žiemos praleidimas užtruko ilgiau nei tikėtasi, bet treniruočių procesas vyko, vyko ir naujovių paieškos. Niekur nedingau, nors nebuvau tiek aktyviai matoma socialiniuose tinkluose, bet būdavau varžybose, kur palaikiau draugus. Tie, kas patys sportuoja, mane matydavo stadione, stovyklose, treniruotėse. Darbas vyko, atsistatėme po tam tikrų skausmų, bet aktyviai sportavau ir tikrai negulėjau ant sofos.
 

Konkretaus varžybų grafiko neplanuojame, nes viskas remiasi į kiekvieną mano treniruotę. Žiūrime, link kur aš einu, kur krypsta treniruočių planas. Tam tikri testai sugrįžus iš treniruočių stovyklos Turkijoje suteikia džiugių vilčių, su treneriais matome, kad esu stipresnė, nebekamuoja ankstesni skausmai, kas mane persekiojo po Europos čempionato.
 

Kadangi užsitęsė pasiruošimas vasarai, viskas nusitempia šiek tiek į vėlesnį laiką. Birželio mėnuo yra skirtas pasirengimo stadijai, vyksta sunkesnės, didesnės apimties treniruotės. Galbūt šio mėnesio pabaigoje dalyvausiu sporto klubo „Cosma“ taurės varžybose arba JUMP Vilnius renginyje, tačiau kol kas negaliu garantuoti. Turiu ne vieną pasiūlymą ir labai manęs laukia Deimantinės lygos organizatoriai. Atsisakiau vykti į etapą Prancūzijoje (birželio 30 d. – aut. past.), o sekantys etapai yra Rabate (Marokas) ir Londone (Didžioji Britanija), tikiuosi, kad viskas vyks sėkmingai ir sezoną atidarysiu aukščiausio lygio varžybose. Vėliausiai į varžybas sugrįžčiau per Lietuvos čempionatą, kuris liepos 27-28 dienomis vyks Palangoje, tačiau viliuosi, kad sugrįžimas įvyks anksčiau.

Treniruočių stovykloje Turkijoje šokinėjau per kartelę, tačiau kitokiu būdu nei įprasta matyti varžybose. Ten atlikau didelį darbą. Praėjus pusei metų, pirmą kartą po sausio mėnesio, praėjusią savaitę šokinėjau į aukštį tradiciniu būdu – to buvau pasiilgusi. Džiaugiuosi, kad skausmai, kurie kankino po Europos čempionato, su kuriais kankinausi visą pavasarį, vasarą, rudenį, aprimo. Šiuo metu nejaučiu diskomforto.

 

Žinoma, nėra sportininko, kuriam nieko neskaudėtų, tad ir man suskausta nugarą, tam tikrus sąnarius, raumenis, bet tai yra sutvarkomi dalykai, kurie nekiša kojos treniruočių procesui.

Žinoma, su tam tikrais pasiekimais didėja ir mano pačios lūkesčiai. Dar pavasarį, kada nusitęsė visa sezono pradžia, buvo klausimas, ar išvis dalyvausiu vasarą. Galvojome, gal verta išlaukti ir stiprintis. Titulai tam tikri Europos čempionatuose yra, tad gal vertėtų orientuotis į pasaulio čempionatą ir Tokijo olimpines žaidynes. Tačiau stiprėju pakankamai greitai, viskas eina gera linkme, todėl mintys apie Berlyną vis labiau lenda į galvą.
 

Labai nudžiugino, kad į stovyklą atvyko Europos lengvosios atletikos atstovai. Jie parodė dėmesį ne tik man kaip sportininkei, bet ir visai Lietuvai. Turėjome smagią dieną, daug įvairių interviu, filmavome tam tikrą šuolių į aukštį gidą ir sirgaliai greitu metu išvys daug įdomios medžiagos. Žinoma, su jų atvykimu tų lūkesčių tik padaugėjo, nes iš manęs daug tikisi ne vien lietuviai, bet ir tarptautiniai fanai. 

Norėtųsi Berlyne lipti ant pakylos, bet viską suvokiu realiai ir matau savo konkurentes. Matome aiškių lyderių – Marija Lasickienė nepralaimėjo tiek daug varžybų, o tai rodo jos stabilumą, užtikrintumą ir pasiruošimą šokti aukštai. Kita Europos čempionato prizininkė Mirela Demireva praėjusiame Deimantinės lygos etape pasiekė asmeninį rekordą, peršoko du metrus ir demonstruoja gerą formą. Europos šuolininkės yra ir pagrindinės varžovės pasaulyje: ar vyksta olimpinės žaidynės, ar pasaulio čempionatas, ar Europos čempionatas – skirtumo nėra. Konkurencija didelė, nes visos nori medalių, o juos gauna tik trys. Tačiau, jei viskas gerai, tikiuosi kovoti dėl pačių aukščiausių vietų.

Šio klausimo manęs klausė ir Europos lengvosios atletikos asociacijos komunikacijos žmonės. Iš tiesų, nėra neįveikiamų sportininkų. Taip, ji yra labai stipri ir ji yra pasiruošusi šokti labai aukštai, bet kiekvienose varžybose galima pagauti tam tikrų rusės susvyravimų – vieną dieną jai gali tiesiog nepasisekti. 2015 metų Europos iki 23 metų čempionato finale M.Lasickienė buvo viena paskutinių, o po savaitės pasiekė asmeninį rekordą Deimantinės lygos varžybose Monake. Tai parodo, kad jai irgi būna visokių dienų ir neaišku, kokia diena bus Berlyne. Tačiau mano pagrindinis tikslas yra orientuotis į savo rezultato pagerinimą – noriu ne tik žiemą būti peršokusi du metrus, bet ir vasarą. Jei man tą pavyks padaryti, tada galima kalbėti apie kažkokias vietas ir apie priešininkių įveikimą.

O gal ir šoka? (juokiasi – aut. past.). Dar kol kas nešoku dviejų metrų, bet tie šuoliai vis labiau tampa panašūs į kažką gero – tai guodžia ir motyvuoja. Viena iš minčių, kodėl pristabdžiau savo socialinius tinklus, buvo ta, kad ten labai dažnai būdavo galima matyti kur ir ką veikiu. Tai galėjo duoti tam tikrų minčių mano priešininkėms, jos visada žinodavo kaip man sekasi. Man nesisekdavo blogai, bet kai nežinai, ką priešininkės daro, tai prideda tam tikros įtampos. Manau, galiu jas nustebinti pasirodydama Deimantinės lygos etape ir tikiuosi, kad į tą etapą atvyksiu pasiruošusi parodyti, kad ne veltui buvau išėjusi iš sektoriaus.

Buvo, žiemos sezone ne viena sportininkė paklausė, kaip man sekasi, kas nutiko ir kodėl nesusitinkame varžybose. Tą pačią Alessią Trost pasveikinau su bronza pasaulio uždarų patalpų čempionate ir labai džiaugiausi už ją – praėję metai jai buvo labai tragiški dėl asmeninių aplinkybių. Žmogiškumo faktorius yra, su vienais labiau sutariu, su kitais kiek mažiau, o italės sėkme labai džiaugiausi. Palaikau ryšį su šuolininkėmis, dabar pasveikinau Mirelą Demirevą su puikiu pasirodymu Deimantinės lygos varžybose. 
 

Ne viena klausė, kur esu dingusi, sausį dar nežinojau, ar startuosiu, ar ne, nes per treniruotes šokau po 192 cm, kas teikė labai daug vilčių. Prieš peršokdama du metrus treniruotėse nešokdavau daugiau 190 cm, o čia kartelę pakylėjau dar porą centimetrų aukščiau. Iki tam tikro laiko negalėjau savo konkurentėms atsakyti, kas ir kaip vyksta.

Esu viena iš iniciatorių. Datą pasirinkome neatsitiktinai, nes tai yra labai smagus savaitgalis tarp Joninių ir liepos 6-osios. Tai puiki diena, kada miesto centre laiką gali praleisti visa šeima, sudalyvauti įvairiose pramogose ir pamatyti, kas yra lengvoji atletika. Vilniaus centre bus galima išbandyti savo jėgas bėgant, šokant į aukštį ar į tolį, bus galima siekti Lietuvos rekordo šokant per šokdynę ar fiksuojant maksimalų greitį bėgant. 
 

Laukia įvairių pramogų – tai naujo formato renginys Lietuvoje ir to labai pasigesdavau. Užsienyje dažnai vyksta varžybos miestų aikštėse, gatvėse ir ten dalyvauja geriausi lengvaatlečiai. Labai norėjosi išnaudoti ir mūsų Gedimino prospektą, ten surengti parodomąsias varžybas, kurios ateityje galbūt taps mano vardo šuolių į aukštį varžybomis. Kitąmet tikiuosi čia pamatyti ne tik lietuves, bet ir varžoves iš užsienio.