Dėl tobulų kadrų - 42 tūkst. žingsnių

Olimpines žaidynes ir Dakaro ralį fotografuojantis sporto fotografas Vytautas Dranginis praėjusį savaitgalį kadrų medžioklę surengė Panevėžyje, Olimpinėje dienoje. Kartu su savimi jis nešėsi 18 kg ekipuotę ir sugebėjo per dieną nueiti daugiau nei 42 tūkstančius žingsnių. Renginio metu fotografas sudegino tiek kalorijų, kad kompensuoti jas galėjo suvalgęs 5 mėsainius su visais priedais.

„Žingsnius mėgstu skaičiuoti labiau, nei kąsnius,“- po renginio juokėsi V. Dranginis.

Toks pasivaikščiojimas V. Dranginio karjeroje – vienas rimčiausių. Pasak jo, didesnį atstumą įveikti teko tik „Danske Bank Vilniaus maratone“, kuomet žingsnius ir atstumą skaičiuojanti programėlė užfiksavo 46 įveiktus kilometrus. Tiesa, dalis jų buvo nuvažiuoti dviračiu.

Vytautai, kokius tiksliai skaičius užfiksavote Olimpinėje dienoje?
Nuėjau apie 42 tūkstančius žingsnių, apie 33 kilometrus.

Renginio metu svilino saulė. Kiek išgėrėte vandens?
Vandens išgėriau mažiau nei vertėtų. Nebuvau pavyzdinis šventės dalyvis. Tiesiog nėra labai patogu lakstyti su buteliukais kišenėse, kai ir taip jos pilnos.

Kokią ekipiruotę nešėtės kartu su savimi ir kiek ji sveria?
Paprastai tokiems renginiams mano kuprinė sveria 18 kg. Dalį technikos palikau saugioje vietoje, kad būtų lengviau vaikščioti. Kartu su savimi turėjau kompiuterį, kelis papildomus objektyvus ir dvi kameras.



Koks buvo žingsnių rekordas per renginį, kurį esate fotografavę?
Žingsnių rekordą sunku pasakyti, nes kartais dalį atstumo įveikiu su dviračiu. Per Vilniaus maratoną prieš porą metų įveikiau 46 kilometrus, kol kas tai mano rekordas. Net tokiuose renginiuose, kurie vyksta vienoje salėje, sugebu nueiti apie 15 kilometrų.

42 tūkstančiai žingsnių Olimpinėje dienoje. Atstumas išties nemažas, ar tokį darbą būtų galima pavadinti savotiška sporto šaka?
Palyginčiau tai su pratybomis kariuomenėje ar rimtu turistiniu žygiu. Tai, kas įvyko Panevėžyje, buvo panašu į kardio treniruotę. Kai vakare baigiu tokio tipo darbus, būnu labiau laimingas nei pavargęs. Nugaros ir kojų nuovargį pradedu jausti tik ryte.

Fotografavimas – pusė darbo. Ar redagavimas irgi reikalauja tiek pastangų?
Daugiau dirbu su kamera, nei kompiuteriu. Tenka labai greitai išsiųsti dalį nuotraukų dar renginiui vykstant realiu laiku. Reportažinio sporto stiliaus fotografavimas suvalgo 70 procentų, o likę 30 procentų laiko yra skiriama redagavimui. Žinoma, viskas priklauso nuo konkrečios užduoties, kurią turi atlikti. Pavyzdžiui, Olimpinėje dienoje mano užduotis buvo matyti olimpiečius, LTeam komandos narius, juos fotografuoti. Mano kolegos buvo atsakingi už skirtingas šventės teritorijas.

Žiūrint fotografo akimis, kokį įspūdį paliko Olimpinė diena?
Labiausiai Olimpinėje dienoje patinka sporto dvasia, kuri vienija, kursto aistras, džiugina laimėjimais, o kartais priverčia susimąstyti apie padarytas klaidas. Fotografuodamas stebiu žmones ir stengiuosi perimti jų emocijas, išgyvenimus. Stengiuosi tapti jų draugu, kad nuotraukose jie nebūtų svetimi ir tolimi – taip galima užtikrinti kokybišką fotoreportažą.