Lenktynininkas gailisi, kad nėjo šokti

 Geriausiu šių metų Lietuvos lenktyninku išrinktas 20-metis vaikinas net norėjo viską mesti, tačiau nepalūžo ir kovojo iki galo.
 
Pastaruosius dvejus metus "Formulės-2" varžybose dalyvavęs sportininkas kitąmet ketina startuoti dar stipresnėje GP2 serijoje, tačiau bijo, kad panašus scenarijus vėl nepasikartotų. Net jei dėl finansinių priežasčių tektų atsisveikinti su didžiuoju sportu, Kazimas žinotų ką veiks ateityje.

Antrus metus iš eilės tampi geriausiu metų lenktynininku. Ką tau reiškia toks įvertinimas?

Kiekvienas titulas man yra malonus ir suteikia motyvacijos siekti dar aukštesnių tikslų. Be to, tai reklama man. O man jos reikia, labai reikia. Tai pagerina galimybes ieškoti rėmėjų, juk aš kaip prekė, kurią turiu parduoti. Labai gaila, kad šis sportas tampa vis materialesnis, bet be milijonų čia toli nenukeliausi. Tokia realybė.
 

Jautiesi vertas šio apdovanojimo?

 Nebijau pasakyti savo nuomonės, tik nenoriu likti nesuprastas kitų sportininkų. Daugelis Lietuvos automobilių sporto atstovų tuo užsiima daugiau mėgėjiškai nei profesionaliai. Jiems tai –  maloni veikla, nors į ją ir tenka investuoti nemažas lėšas. Tikrų profesionalų yra vienetai. Tokių, kurie didžiąją dalį gyvenimo skyrė šiam sportui... Tokių, kurie lenktyniauja aukščiausio lygio varžybose visame pasaulyje.

Sutinki, kad šį sezoną nepateisinai lūkesčių nugalėti „Formulėje-2“?

Taip, aš neįgyvendinau prieš sezoną iškeltų tikslų ir nuvyliau ne tik save. Bet kuriuo atveju žengiau žingsnį į priekį, o ne atgal. Tobulėjau kaip sportininkas, įgijau labai daug patirties ir bendrojoje čempionato įskaitoje palypėjau trimis laipteliais aukščiau. Vis dėlto šis sezonas buvo sunkiausias mano karjeroje.
 

Dėl ko buvo labiausiai pikta? Sunkios finansinės situacijos, technikos gedimų?

Sportininkas nėra mašina ir vienas visko aprėpti negali. Didžiąją dalį laiko šį sezoną skyriau ne pasirengimui, treniruotėms, kitiems be galo svarbiems dalykams, o rėmėjų paieškai. Džiaugiuosi, kad įgijau naujos patirties, bet tokia situacija nėra teisinga. Negali galvoti apie varžybas, kai nežinai, ar apskritai galėsi važiuoti. Likus savaitei iki pirmų lenktynių dar neturėjau rėmėjo, sezonas kybojo ant plauko. Įtampa tapo dar vienu dirgikliu. Laimė, startuoti pavyko ir rėmėjų atsirado, bet vėliau kone visose lenktynėse koją kišo techniniai gedimai.
 

Nesinorėjo ištarti „velniop tai“ ir viską mesti?

Sunkiausia buvo Vokietijos lenktynėse, kai likus kelioms dienoms iki varžybų dar nežinojau, ar važiuosiu. Tokiomis akimirkomis ir susimąstai, ar verta taip verstis per galvą, užuot studijavus, gyvenus normalų gyvenimą. Tuomet palūžau, nors taip niekada nėra nutikę. Aš nesu emocionalus žmogus. Kai susiduri su sunkumais, norisi viską mesti, bet tai lengviausias žingsnis. Man padėjo artimieji, šeima ir sugebėjau atsistoti ant kojų. O dabar mano širdyje taip tuščia... Pasiilgau lenktynių, pasiilgau automobilio, pasiilgau to, kam atidaviau visą save.

Sunkumai užgrūdina, bet smukdo motyvaciją?

Kai esi motyvuotas, net ir lenktyniauji greičiau. Pats nesupranti kodėl. Deja, šį sezoną mano motyvacija krito, o ją užauginti reikia laiko. Lenktynininkas privalo būti motyvuotas ir motyvaciją išlaikyti viso sezono metu. Be to,  kaip niekada anksčiau buvau išsiblaškęs, mintys vis klaidžiojo kitur.
 

Ir ne paslaptis kur. Kaip pavyko rasti rėmėjų?

– Pirmoms ketverioms lenktynėms rėmėjus rado mano vadybininkai italai. Mano kontraktas su jais dar galios septyniolika metų. Penktoms lenktynėms paramą gavau iš Kūno kultūros ir sporto departamento, Vyriausybės ir Lietuvos žmonių. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai finansinė parama atiteko vienam lenktynininkui. Dėl to buvau labai laimingas. Likusioms ketverioms lenktynėms finansavimą gavau iš lietuviškos kapitalo įmonės „Kaminera“.
 

Jau anksčiau paskelbei, kad traukiesi iš „Formulės-2“ ir keliesi  į kitą klasę. Ten reikės dar didesnio biudžeto?

Labai bijau, kad panašus scenarijus nepasikartotų ir kitąmet. Kol kas panašu, kad pasikartoti tikrai gali. Žinoma, nepasiduosiu ir kovosiu tiek, kiek galėsiu. Privalau kilti, todėl artėjantį pusmetį aktyviai ieškosiu rėmėjų ir tikiuosi tik geriausio. Dabar jau reikės ne vieno, o daugiau nei keturių milijonų litų.
 

Visa tai tam, kad dar labiau priartėtum prie svajonės tapti „Formulės-1“ lenktynininku?

Šis tikslas labai sunkiai pasiekiamas, bet pasiekiamas. Net jei nugalėčiau GP2 čempionate, tai negarantuotų man vietos „Formulėje-1“. Ką man reikėtų padaryti? Pirmiausiai kitą sezoną baigti tarp trijų geriausių lenktynininkų. Rasti labai didelių rėmėjų, kurie norėtų į mane investuoti milijonus. Galbūt tada mano svajonė taptų reali. Šiandien ji dar nereali (šypsosi).
  


Tu esi dar labai jaunas lenktynininkas, bet šiemet „Formulę-1“ laimėjo Sebastianas Vettelis, kuriam tik 23-eji.

Dėl šios priežasties aš nenorėjau, kad S.Vettelis nugalėtų. Dabar į „Formulę-1“ ateina labai jauni lenktynininkai ir tai rodo, kad prestižiškiausioms lenktynėms nereikia tokio didelio pasiruošimo ar patirties kaip anksčiau. Tereikia milijoninių investicijų, pažinčių, sėkmės. Žinoma, ir talento, bet talentingų yra šimtai. Aš norėčiau, kad būtų amžiaus cenzas, pavyzdžiui, 25 metai. Nenustebčiau, jei labai greitai F–1 pamatysime ir septyniolikmetį. Tokie dalykai labai sutrumpins karjerą „Formulėje-1“, nes konkurencija – milžiniška.
 

Pačiam yra tekę bendrauti su „Formulės-1“ lenktynių žvaigždėmis?

Minimaliai su R.Kubica ir V.Liuzzi. Mūsų bendravimas buvo tik „labas, kaip tau sekas“. (Šypsosi).
 

Nebuvo pavydu?

Aš žaviuosi jais. Norisi turėti tai, ką turi jie. Nori justi tai, ką jaučia jie. Tai yra geras pavydas. Tai skatina siekti tikslo.
 

Vilniaus universitete studijuoji teisę. Kaip sekasi suderinti sportą ir mokslus?

Puikiai. Kol kas gaunu tik pačius aukščiausius įvertinimus (šypsosi).  Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią specialybę. Jaučiu malonumą studijuodamas. Visada mokėjau derinti ir darbą, ir mokslus. Dėl to niekada nekilo jokių rūpesčių. Mokslas man yra šventas dalykas.
 

Mokslo vertybes tau įskiepijo tėvai?

Jei norėjau lenktyniauti, privalėjau gerai mokytis. Iki šiol atsimenu, kaip būdamas dešimtmetis dėl gauto septyneto ir penketo iš anglų kalbos neišvykau į pirmą savo treniruotę Italijoje. Neišleido tėtis, nes nuslėpiau, kad gavau tokius blogus pažymius. Nuo dvylikos metų išvykau treniruotis ir gyventi į Vokietiją, tačiau visada gaudavau tik pačius aukščiausius įvertinimus. Nejaučiau jokio spaudimo ar kontrolės, tačiau toks jau esu – didelis pedantas ir labai stropus mokinys (šypsosi).
 

Pedantas? Įdomu...

Taip, tvarkausi namus kas antrą dieną, nes negaliu pakęsti netvarkos (šypsosi). Apskritai gyvenu kiek kitaip nei daugelis bendraamžių. Keliuosi 5 ar 6 valandą ryto, kas rytą bėgioju, pėsčiomis einu į universitetą, po paskaitų užsuku į sporto klubą, vėliau mokausi ir labai anksti einu miegoti (juokiasi).

Beje, vasarą sulaukiau kvietimo dalyvauti šokių projekte „Šok su manimi“, bet jo atsisakiau. Dabar manau, kad be reikalo. Būčiau spėjęs užsiimti ir tokia veikla (šypsosi).

Mėgsti šokti?

Vaikystėje lankiau sportinius šokius, bet pamiršau viską, ką išmokau (šypsosi). Į naktinius klubus, vakarėlius beveik nevaikščioju, tad turiu mažai progų šokti (juokiasi).
 

Nesi iš tų, kurie mėgsta linksmintis su draugais?

Retai leidžiu laiką su draugais. Esu labai uždaro būdo, ramus žmogus, kuriam labiausiai laiką patinka leisti su šeima. Į Kaišiadoris grįžtu beveik kiekvieną savaitgalį, aplankau ne tik tėvus, bet ir senelius.
 

Man reikia labai daug laiko, kad pažinčiau žmogų, kad įsileisčiau į vidų. Gal subrendau anksčiau nei bendraamžiai, nes nuo paauglystės teko bendrauti su vyresniais žmonėmis, mechanikais, inžinieriais, vadybininkais.

Tuomet tikriausiai Vokietijoje, Šveicarijoje jauteisi labai vienišas?

Tikra tiesa. Nuo dvylikos metų gyvenau vienas. Iki penkiolikos gyvenau Vokietijoje, vėliau vidurinę mokyklą baigiau Vilniuje, o paskutinius dvejus metus praleidau Šveicarijoje. Dabar aš toks laimingas, kad vėl gyvenu Lietuvoje (šypsosi). Ypač sunku buvo Šveicarijoje. Ten žmonės kalba kitokiu vokiečių kalbos dialektu ir akcentu, beveik jų nesuprasdavau. Labai trūko šeimos, trūko bendravimo.
 

Kaip dažnai šeima atvažiuodavo tavęs palaikyti per lenktynes?

Tėvai ir brolis Vytautas nėra praleidę nė vieno mano pasirodymo. Jiems tai neatskiriama gyvenimo dalis. Dabar su broliu gyvename viename bute, jis – didžiausias mano pagalbininkas. Lenktynėse Vytautas man praneša naujienas apie kitų lenktynininkų rezultatus, o namuose nėra nieko, ko jis negalėtų sutaisyti (juokiasi).
 

Grįžkime į tavo vaikystę ir karjeros pradžią. Kartingų treniruotes lankei su malonumu?

Oi, buvo visko (juokiasi). Pradžia buvo labai sunki, nes mano tėtis – tikras maksimalistas. Turėjau kasdien važiuoti į trasą, o man, kaip vaikui, viskas buvo taip nusibodę. Vis dėlto tėvai vaikams daro milžinišką įtaką. Tik jų dėka, moraline ir finansine, mano karjera klostėsi sėkmingai. Ne aš vienas turėjau tokias idealias sąlygas siekti karjeros ir aukštų rezultatų. Kiek daug mano bendraamžių metė sportą. Jiems buvo maloniau geru ir galingu automobiliu gatvėmis važinėti.
 

Jei dėl finansinių sunkumų tektų ištarti „sudie“ sportui, žinai, ką veiktum, ko siektum?

Labai džiaugiuosi, kad visą gyvenimą tiek daug dėmesio skyriau mokslams. Jei mano, kaip lenktynininko, karjera nesusiklostys, sieksiu teisininko, advokato karjeros. Turiu ir planą B. Tik svajoju, jog išsipildys planas A.