Svarbiausia - įvertinti savo galimybes

45 metų kaunietis Dalius Barkauskas – vyriausiasis Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas. Jis žino, ir kas vyksta sporto elite, ir yra ant kojų pastatęs (tiesiogine prasme) ne vieną dešimtį savo pacientų.

Pradėkime nuo maisto papildų: tai mados reikalas ar jie iš tiesų turi realų poveikį?

Žiūrėkime realiai. Masto papildas labai staigiai pagerinti vienos ar kitos organizmo savybės negali. Jei jis daro būtent tokį staigų poveikį organizmui, jis yra dopingas. Tai yra dažniausiai turi draudžiamų medžiagų. Lygiai tas pats galioja svorio metimo priemonėms. Jeigu jos drastiškai greitai padeda sumažinti svorį, kyla klausimas, ko į tas priemones pridėta. Neseniai buvo minima viena priemonė,  kurioje buvo kaspinuočio galvutė. Aišku, tas „gyvūnas“ apsigyvena žmogaus organizme ir dėl to svoris krinta ypač staigiai. Galiu pasakyti atvirai: papildas niekada nepadarys stebuklo, bet gali padėti pasiekti norimą rezultatą ekonomiškiau. Ir kiekvienas pilietis, protingai vartojantis papildus, rezultatą gali pasiekti greičiau.
 

Bet jei įsivaizduosi, kad išgersi dvigubą papildų dozę ir tą dieną nesportuosi, ar realu pasiekti tą norimą rezultatą.

Tikrai ne, tai būtų nonsensas. Jeigu tu ko nors sieki sporto srity, pirmiausiai reikia sureguliuoti mitybą. Galiu pasakyti: jeigu jūs nevalgote pusryčių, net neklauskite manęs apie mitybą. Jei nevalgote tris kartus per dieną, tai neklauskite manęs apie papildus. Kada šiuos pradinius dalykus įgyvendinsite, mes galime pradėti kalbėti apie kitus dalykus. Trys banginiai, ant kurių laikosi ir sportininkų, ir norinčių sveikai gyventi principai: poilsis, kad organizmas gautų pakankamai laiko regeneruotis, maistas ir protingas fizinis krūvis. Bukai sportuoti gali bet kas. Mes sakome, kad sportuoti reikia su galva. Tada rezultatą galima pasiekti greičiau, ekonomiškiau, mažesnėmis sąnaudomis, be traumų. Ir pagaliau – jį pasiekti.
 

Pradėjus sportuoti, vis tiek turi būti tam tikri tikslai. Jeigu žmogaus, pradėjusio sportuoti, paklausite, kodėl jis tai daro, o jis į tokį klausimą neatsakys, gali būti, kad tas žmogus viską baigs labai greitai. Ir nepasiekęs nieko. Tam tikri tikslai turi būti, bet negalima užsimanyti numesti 20 kilogramų svorio per tris savaites. Tikslai turi būti realūs, tada viskas bus savo vietose.

Ir čia turbūt nelabai svarbu, tau 20 metų, 40 ar 80 metų?

Visai nesvarbu. Kiekviename amžiuje tie tikslai bus kitokie. Galbūt dvidešimtmečio žmogaus tikslas bus nubėgti 20 kilometrų, 80-metis norės nueiti 200 metrų. Bet valios ar pasiruošimo pastangų abiem gali reikėti panašiai. Bet kokiu atveju, organizmui tai bus krūvis. Ir reikia numatyti, kaip to rezultato reikės siekti. Jeigu tu iš karto bėgsi 20 kilometrų, gali pakeliui ir nugriūti.
 

Populiari nuomonė, kad organizmui labai naudingas yra plaukimas. Ar tai tiesa?

Ką duoda plaukimas? Pirmas dalykas, paklauskime žmogaus, ar jis iš viso moka plaukti. Plaukiant stuburas yra „nukraunamas“. Jeigu žmogus visą dieną sėdi, gal ir gerai tas stuburo „nukrovimas“. Bet plaukimas šiuo atveju netreniruos kitų raumenų, kurie kenčia dirbant sėdimą darbą. Jeigu dirbi statybose arba kitą fiziškai sunkų darbą, plaukimas būtų geras tuo, kad vandenyje atpalaiduojami kiti raumenys, efektyviau pailsėsi. Bet sėdinčiam prie kompiuterio piliečiui tai duos nedaug. Taip, tu pajudėsi, atpalaiduosi šiek tiek įtemptus raumenis, bet realiai tų raumenų, kurie kenčia dėl netaisyklingos sėdėsenos, plaukimas netreniruos. Plaukimas turės saikingą reikšmę.
 

Tai ką patartumėte biuruose dirbantiems žmonėms?

Aš rekomenduočiau, kad tai nebūtų viena sporto šaka, kad ir tenisas. Jokių būdu nerekomenduočiau kontaktinio sporto, nors krepšinis pas mus ir labai populiarus. Krepšinis nėra fizinio pasirengimo priemonė. Tam, kad žaistum krepšinį, turi būti gerai fiziškai pasirengęs. Efektyviausia, manau, būtų dirbti su svoriais: štanga, svarmenimis.
 

O treniruokliai?

Ne visai. Taip, kaip mes dirbame su treniruokliais, mūsų organizmas kasdienybėje nedirba. Galiu sakyti, kad treniruoklis izoliuoja raumenį. Galbūt kartais, siekiant apkrauti, pavyzdžiui, po traumos atrofuotą raumenį, treniruoklis padeda, bet... Šiaip sporto klubai, kuriuose dominuoja treniruokliai, yra industrija. Gerai, kad jie siekia pilietį pakelti iš minkštasuolio ir priversti ką nors daryti, bet, mano akimis žiūrint, visi treniruokliai yra metalo laužas. Jie realiai nereikalingi. Na, gal kūno rengybai jų reikia, siekiant išryškinti raumenų proporcijas, bet sveikatingumui jie neturi beveik jokios reikšmės. Jeigu siekiate rezultato, rekomenduočiau dirbti su „laisvais svoriais“ – sutaupytumėte pinigų, laiko ir pasiektumėte geresnį rezultatą.

Šiaurietiškas vaikščiojimas – mada ar?..

Tam, kad atsakytum, reikia pabandyti pačiam. Pasakysiu, kad fizinis krūvis šiaurietiško vaikščiojimo metu yra žymiai didesnis nei paprastai einant.
Tokių užsiėmimų metu dirba daug raumenų, gerėja kvėpavimas ir tai saugiau nei bėgioti.
 

Saugiau sąnariams?

Būtent – kelio sąnariams. Norint nubėgti ar nueiti tokį pat atstumą, reikia pažiūrėti, ar žmogus tokį atstumą gali nubėgti. Todėl manau, kad šiaurietiškas vaikščiojimas – racionalus dalykas.
 

Nors prasidėjo žiema, bet paklausiu ir apie dviračius. Sveika minti pedalus?

Dviratis yra gera susisiekimo priemonė, bet tam turi būti infrastruktūra. Kitaip tai yra nesaugu. Man atrodo, kad Lietuvoje pirmiausiai turi parašyti testamentą, o tik tada sėsti ant dviračio. Tokia realybė.
 

Ką rekomenduotumėte, pavyzdžiui, 40-mečiui, gal turinčiam keletą nereikalingų kilogramų?

Pirmiausiai pasiūlyčiau kritiškai pasižiūrėti į save. Pasąmonėje mes visi, ypač vyrai, esame dvidešimtmečiai. Ypač tie, kurie kadaise sportavome. Vertėtų pasidaryti kardiogramą, pasimatuoti kraujospūdį, įvertinti, kaip viskas atrodo. Antras etapas – susirinkti informaciją. Būtinas žinių minimumas, kad žinotumėte, ką ketinate daryti. Jeigu pažįstate savo kūną, internete, knygose, straipsniuose galima rasti informacijos, kad galėtumėte saugiai pradėti sportuoti. Jeigu žmogus yra tinginys ir tingi ieškoti informacijos, tada reikia kvalifikuoto instruktoriaus, kuris patartų, prižiūrėtų, sudarytų pradinę programą, kad žmogus galėtų po truputį pradėti judėti. Žmogus iš principo turėtų pasižiūrėti ir į savo prigimtį. Jeigu choleriką versime užsiimti jogos grupėje, jis pasius. Lygiai tas pats bus, jei flegmatiką nuvarysime į aerobikos klasę ir priversime strakalioti. Nuo mūsų vidinių savybių priklausys, kokią veiklą pasirinkti. Judėti būtina – mūsų kūnas sukurtas, kad judėtų.
 

Pastebite, kad pagalbos į medikus dažniau kreipiasi žmonės, kurie mėgėjiškai sportuodami perlenkė lazdą?

Tokių žmonių buvo visais laikais. Bet aš linkęs geriau dirbti su tais, kurie perlenkia lazdą nei su tuo, kuris treniruoja tik nykščio raumenis atsisėdęs prie televizoriaus.
 

Ar lietuviai – sportuojanti tauta?

Kuo toliau, tuo mūsų nacija turės daugiau problemų. Pirma problema – nesutvarkyta infrastruktūra, kuri skatintų žmogų judėti. Aš, kaunietis, pavyzdžiui, Panemunės šile rankų pirštais galiu suskaičiuoti vaikų žaidimo aikšteles, be to, jos ir atsirado vos prieš porą metų. Jos užimtos beveik visą laiką. Vaikai laksto, karstosi, bet tokių vietų yra labai mažai. Jei vaikas neturės kur išsilakstyti, jis sėdės prie kompiuterio. Jei būtų sąlygos, jei būtų riedučių, kitų ekstremalių jaunimo pramogų poligonas, garantuoju, jis būtų sausakimšas nuo ryto iki vakaro. Tokių vietų nėra. Ir niekam tai neįdomu. Viskas rašoma popieriuose, savivaldybių darbai – tik popieriniai. Kuriamos popierinės programos. Pinigai išėjo, nuėjo, o rezultato – jokio. Po to stebimės, kad du trečdaliai mokyklinio amžiaus vaikų kenčia dėl laikysenos defektų.
 

Mokytojai dabar apskritai yra užguiti, pedagogai prarado pagarbą. Vienas iš tai sąlygojusių dalykų yra mokinių krepšelis. Vaikai, nenorintys mokytis, laikomi mokykloje, nes jie yra krepšelis pinigų. Nonsensas – jei nenori, eik kasti griovių. Iš to susiformuoja pagarba mokytojui. Dėl tokios tvarkos  ir mažų atlyginimų save gerbiantis vyras, turintis atitinkamą išsilavinimą ir įgūdžius, nebelieka mokykloje. Ir fizinio lavinimo pamokose ne pačios aukščiausios kvalifikacijos „specialistai“ numeta kamuolį ir liepia 45 minutes bėgioti.
 

Galiu sakyti, kad vidurinėse mokyklose kūno kultūros beveik nebeliko, o aukštosiose yra iš viso tragedija. Visuomeninis sektorius dar gyvuoja entuziastų iniciatyva. Lieka sporto klubai, bet tai yra pelno siekiančios įstaigos – jos nėra sveikatinimo įstaigos. Bet tai bent geriau nei nieko.
 

Kas buvo Skandinavijos šalyse ir matė jų parkus, supras, kaip turi atrodyti sveikatinimui skirta infrastruktūra, bent į ką reikėtų lygiuotis. Pasakysiu pavyzdį, kaip Kaune, Laisvės alėjoje, atsirado dviratininkų takelis: per vidurį dažais buvo nupieštas dviratis ir tai jau yra dviračių takas. Nuvažiuokite į Taliną ir pažiūrėkite: ten dviračių taku gali skersai išilgai bet kuria kryptimi pervažiuoti visą miestą. Ir tas takas bus saugus, atskirtas, puikiai išasfaltuotas.
 

Ne tik sportuojančiam, bet ir norinčiam sveikia gyventi, geriau atrodyti žmogui pastaruoju metu siūloma vos ne stebuklingų preparatų. Ką galėtumėte pasakyti apie juos?

Kiekvienas iš mūsų esame unikalus. Aš apskritai abejoju, kad yra universalių ir visiems tinkančių dalykų. Taip nėra. Kaip pavyzdį galiu įvardyti Vangą: ji dviem žmonėms, sergantiems ta pačia liga ir turintiems tuos pačius simptomus, skirdavo skirtingu receptus, t y. vienam rekomenduodavo trauklapį suvalgyti, o kitam pienės pumpurus ryte nusiskinti. Mes kiekvienas individualus. Aš netikiu absoliučiomis, unikaliomis, visiems tinkančiomis formulėmis.
 

Galiu retoriškai paklausti: ar paprastam žmogui kad ir žinomų firmų papildai yra iš esmės reikalingi? Yra papildų, kurie sveikatingumui gali turėti reikšmės. Viena iš jų – L–karnitinas. Jis yra savotiškas saugiklis mūsų širdžiai. Jei bėgiojate karštu oru, jei bėgiojate daugiau, galbūt tokiais atvejais L–karnitinas bus labai naudingas. Jis ir šiek tiek degina riebalus, bet aš akcentuočiau jo širdį apsaugančias savybes.
 

Vitaminus ir mineralus reikia vartoti visiems. Ekologinė situacija dabar tokia, kad vitaminų mums trūksta. Morkos ar obuoliai iš močiutės ar savo daržo tikrai nepatenkins to organizmo poreikio, jeigu bent kiek aktyviau sportuojate.
 

Ar reikia baltyminių papildų ar amino rūgščių, jei treniruojatės mažiau nei tris kartus per savaitę? Aš manyčiau, kad šie papildai nėra būtini. Geriau daugiau dėmesio skirk mitybai, po treniruotės atsigerk vandens. Ir viskas bus gerai.
 

O alus po treniruotės ar varžybų?

Alus yra labai neblogai atkuriantis skysčius gėrimas. Tačiau tai yra alkoholinis gėrimas ir, jei  vartosite nesaikingai, pasekmės bus nemalonios. Saikingai išgerti galima. Tačiau bėda yra tokia: jei kažkas pagalvos, kad vienas bokalas yra gerai, tai jis pamanys, kad du bus dar geriau...
 

Jeigu treniruojatės karštu oru, netenkate daug skysčių, tada būtina atkurti organizmo elektrolitus. Jeigu bėgiojate kilometrą ar tris, tai tikrai tokių gėrimų nereikia, bet jei bėgate 10 ar 20 kilometrų, tai karštyje tokių gėrimų gali prireikti.
 

Daugelio gamintojų izotoninių gėrimų sudėtis yra panaši. Galbūt skiriasi cheminė sudėtis, angliavandenių kiekis, bet tai yra individualūs dalykai. Gamintojai, kurių gaminius mes žinome 5 ar daugiau metų, paprastai nekelia jokių abejonių. Kai papildų rinkoje pasirodo naujokų, į juos paprastai žvelgiame atsargiai – būna, kad po 2–3 metų ši produkcija paprasčiausiai dingsta. Todėl paprastai neskatinu vartoti naujienų. Reikia išgirsti atsiliepimus ir tada apsispręsti.