Užstrigęs sovietmetyje Vilnius

Gėda, graudu ir juokinga. Praėjus 28-eriems metams po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus lengvaatlečiai turi ne ką geresnes treniruočių sąlygas nei sovietmečiu. Sostinėje yra vos vienas 400 m ilgio stadionas, esantis vaikams ne itin patogiai pasiekiamame Vingio parko centre, bei prieš 42-ejus metus pastatytas, higienos normų seniai nebeatitinkantis, maniežas.

 

Bene labiausiai atsilikusi Europos sostinė – tokį verdiktą galima priimti, žvelgiant į Vilniaus lengvosios atletikos bazes. O stringančių darbų neišjudina nei dingstanti elektra, nei dėl deguonies trūkumo alpstantys vaikai, nei dėl perpildyto maniežo ir spūsčių padidėjusi traumų rizika.

 

„Maniežas skirtas pasislėpti nuo lietaus. Ne daugiau“, – nė kiek nesuabejojusi rėžė geriausia Lietuvos maratonininkė Diana Lobačevskė.

 

„Tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra naujesnių, modernesnių maniežų, o mes kažkaip užsisėdėjome vienoje vietoje“, – susirūpinimą išreiškė dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna.

 

„Mūsų maniežas „sugeba“ kartas nuo karto užsidegti, jame žiemą varva ant galvos“, – kelias „smulkmenas“ iš daugybės įvardijo Europos šuolių į aukštį čempionė Airinė Palšytė.

 

Praėjusią savaitę verslo reikalais Kazachstane bei Turkmėnistane viešėjęs Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis apsilankė ir Turkmėnistano sostinės Ašchabado manieže. Aukštais pasiekimais tarptautinėje arenoje nepasižyminti šalis sugebėjo įsirengti aukščiausius reikalavimus atitinkančią sporto bazę.

 

„Jei būčiau silpnesnių nervų, turbūt būčiau apalpęs dėl to, ką pamačiau. Galima pavydėti, kad jie galbūt neturi tokių pajėgių sportininkų, bet turi tokias bazes. Jie turi tokią bazę, apie kokią mes svajojame. Man tik gaila mūsų sportininkų...“, – apgailestavo E.Skrabulis.

 

LLAF vadovas vizito metu susitiko su Turkmėnistano lengvosios atletikos federacijos generaliniu sekretoriumi Hejymyratu Rahmanovu bei tarptautine sekretore Tatjana Stepaniševa, aptarė sporto šakos aktualijas bei plėtrą pasaulyje.

 

„Bazės kokybė, kaip ji pastatyta, kokios medžiagos naudotos ir koks išplanavimas yra tai, apie ką svajojame, bet net nedrįstame kalbėti Lietuvoje, nes mus išjuoks. Mes norime bent rekonstruoti tai, ką turime“, – sakė E.Skrabulis.

 

Gerokai lietuvius lenkia ir greta esančios valstybės. Pavyzdžiui, vien Taline yra trys aukšto lygio maniežai.

 

„Kai pasakome, kokios sąlygos yra Šveicarijoje, Austrijoje, Norvegijoje, atsakymas būna, kad nereikia lygintis su tokiomis šalimis. Jei netinka šie pavyzdžiai, tada imkime Estiją – šalį, kurioje gyventojų dvigubai mažiau. Vien Taline yra trys maniežai. Kokių dar pavyzdžių reikia? Mes vieninteliai tokie, kurie sostinėje neturime nė vieno normalaus stadiono ir nė vieno normalaus maniežo – tai didžiausia gėda, kokia tik gali būti“, – tikino LLAF vadovas.

 

2015-ųjų gegužę Lietuvoje viešėjęs praeityje garsus Ukrainos šuolininkas su kartimi Sergejus Bubka nostalgiškai prisimena Vilniaus lengvosios atletikos maniežą, kuriame 1984 metais pasiekė pirmą savo pasaulio rekordą, kartelę peršokęs 5,81 m. Tada garbų svečią nustebino, kad pats maniežas per 30 metų, išskyrus įstatytų langų, praktiškai nepasikeitė. O kas pasikeitė nuo S.Bubkos vizito?

 

„Niekas nepasikeitė, mes pasenome trejais metais. Maniežas tapo dar senesnis ir labiau nutrintas. S.Bubka 1984-ais pasiekė pasaulio rekordą, tad jis nostalgiškai sugrįžo į mūsų maniežą, – pasakojo E.Skrabulis. – Tai, kad niekas nepasikeitė, yra priekaištas mums, mūsų valstybei. Niekas nepadeda ruošti ateities sportininkų, nes vaikai pirmiausia turi norėti ateiti į maniežą, į stadioną ir galėti saugiai sportuoti. Situacija yra baisi, o valdininkai, ypač Energetikos ir Finansų ministerijos, atmušė visas mūsų fantazijas. Jie turi padėti šiam projektui vykti, tačiau nedarė nieko. Reikia daryti, nes nieko nedarymas – nusikaltimas.“

 

Beje, lengvosios atletikos bendruomenė į Vilniaus maniežo renovacijos galimybę jau žvelgia ironiškai: LLAF „Facebook“ paskyroje užduotame klausime, kas įvyks greičiau – maniežas bus renovuotas ar jis dėl senumo sugrius – per parą daugiau nei 600 žmonių (88 proc. visų atsakiusiųjų) manė, jog maniežas greičiau pats sugrius.

 

Airinė Palšytė (Europos čempionė): „Nereikia aukšto lygio sportininkų – ir paprastam žmogui atėjus į maniežą aiškiai matosi, kad jis nėra geros būklės. Asmeniškai daug keliauju, matau, kaip atrodo bazės visame pasaulyje ir su jomis neturime ką palyginti. Mūsų maniežas „sugeba“ kartas nuo karto užsidegti, jame žiemą varva ant galvos... Tai tarsi smulkmenos, bet visumoje tai nėra ta vieta, kuri trauktų ir galėtumėme sakyti, kad turime sąlygas.

 

Sostinė privalo turėti maniežą. Didieji miestai, ypač sostinės, turi puikius maniežus. Latviai turi, estai vien Taline turi tris ir nereikia žiūrėti į turtingesnes šalis. Vilnius turi turėti reprezentatyvų maniežą, kuriame būtų galima vykdyti varžybas ir tiesiog ateitį į malonią aplinką treniruotėse.“

 

Virgilijus Alekna (olimpinis čempionas): „Be jokios abejonės maniežui reikia renovacijos, jos jau seniai reikėjo. Sprendimų atidėjimas atsiliepia jaunimui, jų motyvacijai sportuoti. Maniežas yra populiari vieta, kur susirenka daug sportuojančių, tačiau bent kapitalinis remontas yra labai seniai reikalingas.

 

Anksčiau, kai sportavau, teko važinėti po įvairias šalis. Dar tada, prieš 10-15 metų, mes labai atsilikinėjome sporto bazių srityje, ypač kalbant apie uždaras patalpas kaip maniežas. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra naujesnių, modernesnių maniežų, o mes kažkaip užsisėdėjome vienoje vietoje.“

 

Diana Lobačevskė (maratonininkė): „Vilniaus maniežas yra skirtas pasislėpti nuo lietaus arba šalčio, bet jis tikrai neskirtas treniruotėms. Maniežas yra kritinės būklės, viražai statūs kaip Alpių kalnai, danga užlopyta. Kartais bandoma kažką pataisyti, užpurškiama dažų ir jais kenkiama sveikatai. Asmeniškai treniruojuosi ten nedaug, nes saugausi tų baisių viražų, kurie sveiką sportininką gali padaryti traumuotu, ką bekalbėti apie tuos, kuriems yra kažkokių problemų.

 

Vaikų ateina vis daugiau ir daugiau, jie nori treniruotis, bet įsivaizduoju tėvų reakciją, kai vaikus jie atveda į antikvarinį maniežą... Po žiemos sezono daugumai kažką skauda, nuolat pasipila traumos. Daug keliauju, daug mačiau maniežų, bet tokio kaip Vilniuje nėra niekur. Čia sportuoju nuo 14 metų ir niekas per tą laiką nepasikeitė!“

 

Irina Krakoviak-Tolstika (lengvosios atletikos trenerė): „Priimu tas sąlygas, kurios yra, ir dirbu savo darbą, bet, be abejo, labai norisi pokyčių. Vis nusiteikiu optimistiškai ir viliuosi, kad apie šiuolaikišką maniežą pagalvos ir Vilniaus valdžia. Maniežas griūva!

 

Mūsų sporto šaka tikrai turi paklausą, sakyčiau, ne tokią ir mažą. Norisi tikėti, kad ir maniežas sulauks renovacijos, o laikui bėgant Vilniuje bus pastatytas dar vienas, naujas, šiuolaikiškas maniežas. Per savo karjerą maniežų mačiau nemazai, bet tokios prastos būklės tikrai nepamenu. Tai tikrai opi problema Vilniaus mieste, o mes, treneriai, to negalime išspręsti.“

Brigita Virbalytė-Dimšienė (geriausia 2015-ųjų Lietuvos lengvaatletė): „Vilniaus maniežas yra tikrai žemo lygio. Mes, ėjikai, jame treniruojamės tik blogiausiu atveju, kai užsninga Vingio parką. Kai šiame manieže, reikia nužingsniuoti 100 ratų, dažniausiai po treniruotės sugrįžta senų traumų skausmai ar net yra rizika susitraumuoti, nes posūkiai yra labai statūs. Anksčiau žiemą jame būdavo ir labai šalta. Nors dabar ir šilta, tačiau nėra kuo kvėpuoti, vėdinimo sistemos turbūt niekada nebuvo, o dujinis šildymas išdegina visą deguonį.“