"Vis dar keliauju į savo Olimpą"

Justas Tamašauskas yra apibūdinamas kaip vienas greičiausių dviem varomaisiais ratais lenktyniaujančių ralistų Lietuvoje. Lenktynininkas sako, kad ralis jam įdomus dėl nežinomybės, kuri laukia už kiekvieno posūkio, o siekdamas puikių rezultatų jis niekada nevažiuoja „puse pedalo“, visada siekia tik maksimumo. Šis interviu – Lietuvos automobilių sporto iniciatyva, kuria siekiama supažindinti visuomenę su šalies sportininkais.

 

Viskas prasidėjo nuo Kaišiadoryse įkurto A. Joniko „LADA“ klubo, kuriame nusprendžiau save išbandyti. Tuo metu, 2000 m., entuziastų klube buvo tikrai nemažai, tad tai ir įtraukė. Mano pradžia buvo žiguliukas ir tai tapo tiesiog geru laiko praleidimo būdu.

 

Dabar viskas – daug rimčiau.

Esu bandęs plaukimą, bėgiojimą, dalyvavau lengvosios atletikos varžybose ir pusmaratoniuose – buvo įdomu, bet vargu ar galima palyginti su tuo, ką jaučiu dalyvaudamas automobilių sporto varžybose. Jose – greitis, rizika, dinamika, nuolatinis ir įtemptas pasiruošimas. Visa tai mane labai veža!

 

Žinoma, kitų mano minėtų sporto šakų nenumetu į šalį. Jomis retkarčiais vis dar užsiiminėju dėl sveikatos ir geresnio fizinio pasiruošimo.

 

Ralis išsiskiria nežinomybe. Niekada nežinai, kas laukia už vieno ar kito posūkio, kada lis lietus, kada kelias bus ne toks palankus ir jame pasitaikys duobė su akmeniu. Mane visa tai labai įtraukia ir skatina siekti užsibrėžto tikslo – pristatyti automobilį į finišą.

 

Ši autosporto rūšis reikalauja atkaklumo, šalto mąstymo, techninių žinių, gebėjimo išlaikyti vairavimo bei stenogramos tikslumą. Dar nepaprastai svarbus yra šturmano darbas, geras klimatas komandoje – įdirbis ir pasitikėjimas vienas kitu veda į malonumą dalyvauti varžybose ir gerus rezultatus.

Tai tikrai užtruko labai daug laiko, pareikalavo pastangų ne tik greičio ruožuose, bet ir ieškant finansinių galimybių. Per beveik 18 metų, praleistų besidomint sportu, pastarieji 10 metų buvo patys stipriausi, žengiau didžiausius žingsnius į priekį.

 

Tačiau manau, kad žmogus mokosi visą gyvenimą, taip pat ir aš vis dar keliauju į savo Olimpą.

 

Fizinis pasiruošimas varžyboms vyksta nuolatos – bėgioju, plaukioju ar užsiimu namų ruošos darbais – sniego kasimu, žolės pjovimu ir pan. Judu labai daug. Lenktynėms labai reikalingas ir techninis pasiruošimas – automobilio patikra, surinkimas, testavimas, o viską darau tik aš vienas.

 

Laikui bėgant supratau, kad per didelės emocijos sėdint už automobilio vairo nėra reikalingos. Stengiuosi per daug savęs neapkrauti mintimis, nusiteikiu linksmai, pasitikiu savimi, o tada savaime atsiranda geras tempas, drąsa su manimi eina koja kojon.

 

Dalinai. Taip, finišas jau yra laimėjimas ir didelis džiaugsmas, bet kol aš pats dar nesu veteranas, tai trokštu pergalių ir stiprių įspūdžių. Noriu iš kiekvieno kilometro pasiimti maksimumą ir viduje jausti, kad viską padariau taip, kaip reikia.

 

2015 m. laimėjau L7 klasę ir 2wd buvau antras – tai buvo mano tikslas, kurio siekiau labai ilgai. Galima įvardinti ir tokius ralius, kurie buvo mano sena siekiamybė, pavyzdžiui, „Rally Saaremaa“: kažkokių įspūdingų rezultatų jame nepasiekiau, bet noriu grįžti vien dėl nuostabių greičio ruožų, ir, be abejo, tobulėti.

 

Pagrindiniai iššūkiai – finansiniai. Kai su jais daugiau ar mažiau susitvarkau, tada jau belieka džiaugtis galimybe dalyvauti varžybose ir kovoti dėl aukštų rezultatų.

 

Anksčiau būdavau vulgarus, neatsakingas vairuotojas, kuris mąsto tik apie pusę posūkio į priekį, dabar šiek tiek pasikeičiau – esu ramus, blaiviai galvojantis. Trasoje stengiuosi mąstyti apie daugelį veiksnių, kurie gali mane atvesti prie finišo linijos ir tuo pačiu dar noriu gerai pasirodyti, nesulaužant technikos bei važiuojant kuo tiksliau. Kitu atveju ralis gali baigtis šalikelėje.

Tapti automobilių sporto meistru. Tikiuosi, kad fortūna atsisuks į mano pusę.

 

Užsispyrimo ir žingeidumo. Nebijoti komunikuoti ir tikėti savimi.