Rekordininko svajonė – didelė lydeka

 

Didžiajame sporte V. Kazlauskas praleido 21 metus. „Sportuoti pradėjau vėlai, būdamas 19 metų. Tačiau tai nesutrukdė man pagerinti vieną Europos ir tris pasaulio rekordus, 10 kartų tapti Lietuvos čempionu ir dalyvauti Atlantos olimpinėse žaidynėse“, - džiaugiasi jubiliatas. 

Sportinis ėjimas tapo mano gyvenimo būdu. Aštuonerius metus (1983-1990 m.) atstovavau SSRS rinktinei. Kaip lietuviui, tai buvo gana daug. Atstovaudamas SSRS rinktinei, dukart (1988-1989 m.) laimėjau Pasaulio taurę, 1986-aiais dalyvavau „Geros valios“ žaidynėse. Tačiau nebuvau pakviestas dalyvavau nė viename pasaulio ir Europos čempionate, nes SSRS ėjikai tuo metu buvo ypač stiprūs ir dominavo pasaulyje. 

1990-aisiais kovo 10 d. atsisakiau atstovauti SSRS ir daugiau niekur nevažiavau. 

Gal 1988-aisiais Hildesheime (Vokietija) plente pagerintą pasaulio rekordą, kai nuotolį nuėjau per 38 min.34 sek.  Pavyko pasiekti ypatingai gerą sportinę formą, rekordą pagerinau be didelių valios pastangų. 
 

Labai įsiminė ir jaunystės metais, kai dar buvau jaunas, žalias ir kupinas emocijų, 1980-aisiais Maskvoje per SSRS uždarų patalpų čempionatą vasario -16ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną – laimėtas bronzos medalis ir pagerintas Lietuvos rekordas. 

Po kažkiek laiko tas rekordas buvo ilgai svarstomas, kurią gi dieną jis buvo užfiksuotas.  

Gimiau ir augau Vilniuje. Mano pažintis su sportiniu ėjimu prasidėjo nuo pažinties su Melburno olimpiniu vicečempionu Antanu Mikėnu. 

Ta pažintis mane įkvėpė sekti jo pėdomis. Tada mokiausi Vilniaus prekybos mokykloje ir vienas dėstytojų, kurio pavardės dabar neatsimenu, suvedė mane su daugkartiniu Lietuvos čempionu ir treneriu Algirdu Šakaliu, kuris tuo metu dar ir pats aktyviai sportavo.  

1976-aisiais kovo mėnesį užsirašiau į šio puikaus sportininko ir trenerio grupę. Pas Algirdą Šakalį pradėjau savo sportinę karjerą, pas jį ir baigiau.  Tai – be galo puikus treneris ir žmogus, kuris mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Mano šeimoje ir giminėje buvau vienintelis sportininkas 

Vilniuje priklausiau Aukštojo sportinio meistriškumo mokyklai, tačiau ji manęs nerėmė, nors 1979-aisiais ir įvykdžiau sporto meistro normą. Kadangi mokykla man negalėjo padėti, tai 1979 –aisiais išvažiavau į Kauną. Įstojau studijuoti į Kūno kultūros institutą, kurį baigiau 1986-aisiais. Kaune ir pasilikau. 

Neseniai netekau vieno iš savo rekordų, kurį pasiekiau dar 1980-aisiais – šiomis dienomis 3 km distancijoje 11,4 sek. Škotijoje jį pagerino Marius Žiūkas. Pasveikinau Marių su šiuo rekordu. Ačiū Dievui, kad mano pasiektu Lietuvos rekordus jau pradedami klibinti. 

Yra keletas priežasčių. Viena ir, gal būt, pagrindinė – Lietuvoje nėra didelės konkurencijos, yra tik pavieniai žmonės. 

Kada yra vienas didelio meistriškumo sportininkas, jam nėra varžovų, tai pačiam save priversti kovoti su savimi ir laiku - gana sudėtinga. 

Treneriu irgi dirbu jau 21 metus. Dideles viltis sieju su Mariumi Šavelskiu, buvo didelis džiaugsmas jį išlydėti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tikėjausi, jog Marius olimpinėse žaidynėse pasirodys geriau. Dabar jis padarė pertrauką, šiuo metu nesitreniruoja ir nežinau, ar jis toliau sportuos, ar ne. Vaikinas tikrai talentingas. 

Dabar jau ne svajoju, o gyvenu. Svajoti jau gana, reikia dirbti. Labai noriu ištraukti kokį 5 kg sveriantį lydį.