Baisiausia - pasiklysti savyje

„Geriausias? Neįveikiamas? Šie žodžiai gražūs. Jaunystėje esu padaręs klaidą, nes tikėjau, kad toks galiu būti, kad toks esu“, – prisipažįsta vienas geriausių Lietuvos kovotojas Sergejus Maslobojevas.

 

Kada suprato esąs pažeidžiamas, S. Maslobojevas nepamena, tačiau teigia, kad gyvenimas viską sudėliojo į tinkamus stalčiukus laiku ir vietoje.

 

„Gyvenime buvo visko: ir skambių pergalių, po kurių per greitai save pakrikštijau ringo karaliumi, ir skaudžių pralaimėjimų, po kurių šaukdavau, kad viską mesiu, nes esu tiesiog mėšlo krūva. Nesijaučiau esąs vertas ringo, žiūrovų palaikymo ir, galų gale, man mokamų pinigų už kovas“, – kalbėjo S. Maslobojevas.

 

Jis iki šiol prisimena sunkiausią ir skaudžiausią nutikimą ringe – sunkų nokdauną pe kovą su Thomasu Bridgewateriu.

„Tą kovą aš laimėjau, tačiau nokdaunas buvo ženklas, kad reikia nusileisti ant žemės, supratau, kad senstu. Per sekundes, kurias skaičiavo ringo teisėjas suvokiau, kad ringe nebūsiu amžinai. Galvoje sukosi mintis: „Ar tai ta kova, kuri viską užbaigs?“ Po dvikovos buvo sunku, pergalė nebuvo saldi. Po jos tiesiog norėjau pasislėpti, prasmegti skradžiai žemę“, – prisipažino S. Maslobojevas.

 

Kovo 17 dieną Vilniaus „Siemens“ arenoje jo laukia pasimatymas ringe su grėsmingai nusiteikusiu ir nokautais garsėjančiu marokiečiu Noureddine'o Ajnaou. 

 

Afrikos kovotojas profesionaliame ringe savo meistriškumą rodė jau 20 kartų, iš kurių 17 kartų šventė pergales, 12 kartų – nokautais. Jis jau paskelbė, kad išanalizavo lietuvio kovas ir atrado nemažai spragų.

„Švęsiu lengvą pergalę“, – paskelbė N. Ajnaou.

 

Tai girdžiu prieš kiekvieną kovą. Tokios kalbos manęs jau visiškai nestebina. Džiaugiuosi, kad mano varžovas ruošiasi kovai, žiūrėjo įrašus. 

Ar šios kalbos tave gąsdina?

Atvirai? Anksčiau niekada nekreipdavau į tai dėmesio. O ką turi kalbėti kovotojas prieš kovą? Nejaugi jis sakys, kad viską pamatysime ringe? Ši frazė ir šiaip yra per dažnai kartojama prieš kovas. Tačiau šįkart man yra šiek tiek nejauku. Jaučiuosi stebimas (šypsosi). Nejauku, nes aš ir pats žinau savo spragas, žinau, kad tinkamai pasiruošęs atkaklus kovotojas puikiai gali tuo pasinaudoti. Beje, pats nesidžiaugiu savo pasiruošimu. Jaučiuosi esąs vangus, nejudrus – tarsi suakmenėjęs. Intensyviai ruošiuosi, tačiau dienos bėga greitai, o aš vis dar nesijaučiu esąs kovotojas.

Taip jautiesi pirmą kartą?

Ne. Po kovos su Th. Ridgewateriu buvo dar blogiau. Tada aš tikrai bijojau, nes nežinojau, kas esu, ko noriu ir net buvau pradėjęs kapstytis galvoje ieškodamas atsakymo, kodėl tai darau.

 

Iki kitos kovos… 

Spėjai per tą laiką rasti atsakymus?

Atsakymų aš neradau iki šiol. Žinau, kad Sergejus Maslobojevas tiesiog negali be ringo. Tai skamba banaliai?

 

Juk nesakysiu, kad ringas negali be Sergejaus Maslobojevo.

Taip, žinoma. Ar man negalima? Ar žinai, kas yra baisiausia žmogaus gyvenime? Pasiklysti. Ne gatvėje, ne svetimame mieste. Baisiausia yra pasiklysti savyje, kai kiekvieną akimirką tau į galvą stuksena tas kvailas klausimas: „Kodėl tai darai?“ Ne vieną kartą buvau pasiklydęs, dabar išgyvenu ne vieną akimirką, kai tas pats klausimas vėl pasibeldžia. Tačiau stengiuosi neleisti jam įsibrauti į mano galvą, nes verkti dabar – ne pats tinkamiausias laikas. Nenoriu vėl būti tas kosminis ežiukas rūke...

 

Turiu, bet nežinau, ar jis - teisinga. Iš pradžių jis buvo - "dėl žmonių“, vėliau jis peraugo į „dėl Lietuvos“. Bet tai pernelyg išdidžiai skambėdavo.

Tai darau dėl žmonių, kurie manimi tiki. Tai darau dėl tų, kuriems, galbūt, esu ar galiu būti pavyzdys. Žinai, atsakysiu ir į ankstesnį klausimą. Jeigu ne sportas, jei ne ringas, manau, dažniausiai mano pavardė būti žinučių apie kriminalinį pasaulį naujienų antraštėse. Ir aš tai puikiai suprantu. Sportas mane ištraukė iš balos, galbūt neleido įlipti į ją ir nuskęsti. Taip, jau žengdamas sportininko keliu ne vieną kartą klydau: per daug gerai galvojau apie save, per daug atvirai kalbėdavau, neatsargiai rinkausi draugus. Ir suprantu, kad laiko neatsuksi, bet dar turiu laiko tapti žmogumi, kuris gali savo pavyzdžiu išgelbėti kitą, parodyti jam kelią. O labiausiai noriu būti pavyzdžiu savo sūnui Ramirui.

 

Manau, natūralu, kad po sūnaus gimimo aš nesu tas žmogus, kuris galėtų pasakyti neturįs, ko prarasti. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Nes būti žmogumi, kuris nuolatos kartoja, kad neturi, ko prarasti, yra tuščia, skaudu ir liūdna. O aš turiu dėl ko stengtis. Juk žinau, kad prabėgus dešimčiai metų Ramiras ras visus mano kovų įrašus… Juos ras ir jo bendraklasiai. Būtų smagu, jei visur būtų mano pergalės. Nenoriu, kad sūnus užaugęs turėtų teisintis dėl savo tėvo.