Talentų yra, reikia pastangų

Ilana Epšteinaitė-Rozentalienė 1962 m. ir 1964 m. tapo Lietuvos šachmatų čempione. Tarp šių metų – 1963-iaisiais – jai gimė sūnus Eduardas, vėliau tapęs šachmatų didmeistriu ir pasaulio reitinge užkopęs net į 19-ą poziciją. Eduardas Rozentalis pagal išsilavinimą ekonomistas, tačiau pagal specialybę gyvenime dirbo tik keletą metų. Visas jo gyvenimas susijęs su šachmatais. Sako, kitaip ir būti negalėjo. „Juk gimiau šachmatininkų šeimoje. Tėtis taip pat buvo geras šachmatininkas, jaunių rinktinės narys. Taigi vaikystėje neturėjau kito pasirinkimo. Žaidžiau, treniravausi ir niekad nejaučiau noro mesti“, - sako šachmatų didmeistris. 
 

Gimėte šachmatininkų šeimoje. Tai reiškia, kad vaikystėje neturėjote gaimybės nežaisti šachmatais ir gyvenime pasukti galbūt visiškai kitu keliu?

Ne, neturėju tokios galimybės (šypsosi). Abu mano tėvai žaidė šachmatais. Mama buvo dukart Lietuvos čempionė, tėtis taip pat buvo geras šachmatininkas, jaunių rinktinės narys. Taigi vaikystėje neturėjau kito pasirinkimo. Išmokino žaisti tėvai, o netrukus atsidarė ir Vilniaus šaškių ir šachmatų mokykla, kuriai greitai bus 40 metų. Pradėjus ją lankyti šachmatai tapo svarbiausiu mano gyvenimo užsiėmimu. Žaidžiau, treniravausi ir niekad nejaučiau noro mesti. Kad tai darysiu visą gyvenimą, supratau gana anksti, kai tik pradėjau važinėti į pirmas varžybas, kai atėjo pirmosios pergalės. Besimokydamas vyresnėse klasėse suformulavau tikslą pakilti į pasaulio šachmatų elito gretas.
 

Kas buvo jūsų svarbiausi mokytojai ir treneriai?

Be abejo, pirmiausia – tėvai. Ypatingai tėvas. Jis rinko šachmatų literatūrą, kurią tais laikais ne taip lengva buvo gauti, ir daug laiko pašvęsdavo mano treniruotėms. Pirmoji mano trenerė šachmatų mokykloje buvo Marytė Kartanaitė. Taip didelį vaidmenį mano kely turėjo pripažinti Lietuvos meistrai Vladas Mikėnas, kurio vardo turnyras vyks šį savaitgalį, ir Isakas Vistaneckis. Šie du grandai buvo mano mokytojai daug metų, ir iš jų tikrai daug pasisėmiau. Vėliau daug padėjo, gal labiau ne kaip treneris, o vadybininkas – Rimvydas Survila. Visų trijų, deja, jau nėra gyvųjų tarpe.
 

Kiek turnyrų per metus sužaidžiate?
Būna įvairiai, paprastai – 8-10 turnyrų. Taip pat keletoje šalių atstovauju klubams. Žaidžiu Lenkijos, Prancūzijos, Graikijos lygose. Šios varžybos paprastai trunka labai trumpai, tad galima viską puikiai suderinti ir vienu metu žaisti keliose šalyse. Kuo skiriasi skirtingų šalių pirmenybės? Skiriasi varžybų formatai. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir Graikijoje komandos susirenka savaitei ir iškart sužaidžia visas partijas. Prancūzijoje čempionatas padalintas etapais, kurie vyksta keturis penkis savaitgalius. Taip pat ir lygis skiriasi. Prancūzijoje ar Vokietijoje susirenka pačios stipriausios komandos, dauguma stirpiausių pasaulio šachmatininkų. Kitose šalyse daugiau žaidžia vietiniai, nors taip pat patys pajėgiausi tų šalių šachmatininkai. Visur žaisti savotiškai įdomu, bet maloniausia ko gero tuomet, kai tavo komanda yra ne tik pajėgi, bet ją sudaro ir labai malonūs žmonės. Todėl maloniausia žaisti Prancūzijoje, kur atstovauju Strasbūro klubui.
 

Kiek laiko per metus praleidžiate kelionėse užsienyje?

Maždaug aštuonis mėnesius. Kartais pabosta pačios kelionės, bet užsisėdėti namuose ilgai irgi negaliu. Kai pripranti, vienoje vietoje negali nusėdėti. Ar nenukenčia šeima? Nėra lengva. Mes su žmona vaikų neturime. Žmona gyvena Izraelyje, aš Lietuvoje. Todėl tarp varžybų daug laiko praleidžiu ir Izraelyje. Stengiamės, kad vasarą ji atvažiuotų į Lietuvą. Nėra lengva viską derinti, bet gyvename būtent taip. Žmona yra programuotoja, ji šachmatais nė nemoka žaisti.
 

Kada paskutinį kartą žaidėte Lietuvoje?

Senokai, net sunku prisiminti. Berods, prieš penkis metus teko žaisti viename greitųjų šachmatų turnyre.  Klasikinį turnyrą paskutinį kartą Lietuvoje žaidžiau maždaug prieš dešimt metų. Tai buvo Lietuvos čempionatas, kai paskutinį kartą tapau šalies čempionu.
 

Nepasiilgstate varžybų tarp savų sienų?

Prie savų sienų žaisti sudėtingiau, nes atsakomybė didesnė. Deja, Lietuvoje neturime tokių turnyrų, kad būtų įdomu žaisti ir jaustum didelę motyvaciją. Ne tik finansinę, bet ir psichologinę. Kad būtų ir pačiam įdomu žaisti, ir žiūrovui stebėti. Todėl labai džiaugiuosi, kad lapkričio 26-28 d. vyks turnyras, kuriuo paminėsime V.Mikėno šimtmetį. Jaučiu pakilimą ir manau, kad šis turnyras Lietuvos šachmatų gyvenime taps išties didele švente.
 

Ar galite išskirti įsimintiniausias karjeros partijas?

Labiausiai įsiminė kovos su tokiais grandais kaip Karpovas ir Kasparovas. Tiesa, partiją Kasparovui labai gretai pralošiau, maždaug per 20 ėjimų. Tai buvo 1993 m. Europos komandinis čempionatas, kuriame jis pirma lenta žaidė už Rusiją, aš už Lietuvą. Tais pačiais metais Vokietijos lygoje teko žaisti prieš Karpovą. Tai buvo labai ilga partija, kuri truko, berods, septynias valandas, ir kurioje, dėka ilgos gynybos, man pavyko pasiekti lygiąsias. Sportine prasme tai nebuvo ypatinga partija, bet tai, kad pavyko lygiosiomis sužaisti su pasaulio čempionu, tapo tikrai įsimintina. Taip pat išskirčiau 1992 m. šachmatų olimpiadoje Maniloje pasiektą labai gražią pergalę prieš pajėgų Ukrainos šachmatininką Ivančiuką.  Tai buvo pirmas kartas, kai atstovavome Lietuvai šachmatų olimpiadoje.  Jautėmės pakylėti. Dėka pergalės pergalės prieš Ivančiuką su labai pajėgia Ukrainos komanda tuomet pavyko sužaisti lygiosiomis.
 

Minite pakankamai senus įvykius. Negi pastaraisiais metais nebuvo jokių įsimintinų partijų?

Būna įdomių partijų ir dabar, bet kai sužaidi su tokiais varžovais kaip Karpovas ar Kasparovas, sužaisti dar labiau įsimintinas partijas išties sudėtinga. Juk dažniausiai prisimeni ne pačias partijas, o varžovus. Visada dar norisi kažką pasiekti, bet, manau, mano karjeros pikas buvo prieš trylika keturiolika metų, kai buvau pasiekęs 19-ą poziciją pasaulio reitinge. Tuo metu man buvo maždaug 33 metai. Tai labai geras amžius šachmatų sporte, kai turi dar gerą nervų sistemą ir jau patirties. Tam, kad gerai žaistum, manau, reikia turėti ir šiek tiek gyevnimiškos patirties. Tada geriausiai supranti žaidimą, nes šachmatai yra gyvenimo modelis. Tiesa, pastaruoju metu ryškėja šachmatininkų jaunėjimo tendencija. Tam didžiulę įtaka padarė informacinių technologijų pažanga. Anksčiau žinojai kelis pirmus ėjimus ir tiek, o dabar žaidėjai dažnai žino pirmus 20 ar 30 ėjimų. Tam reikia pasiruošti, ir dabar tai padaryti žymiai lengviau – anksčiau jei rasdavai kokiam leidinyje vieną kitą varžovo partiją, tai dabar vienu klavišo paspaudimu gali gauti visų partijų išklotines. Bet tam, kad pasiruoštum gaudamas visą tą informacijos srautą, turi turėti gerą atmintį. Būtent dėl to jaunimas šachmatuose vis tvirčiau jaučiasi.


 

Apibūdinkite savo žaidimo stilių.

Esu ramaus, pozicinio žaidimo atstovas. Mėgstu ir įvairias kombinacijas, bet labiau linkęs prie techniško ramaus žaidimo. Kai partija užsitęsia ir viskas sprendžiasi pabaigoje – tai yra mano stichija. Paprastai visų žaidėjų stilius su metais keičiaisi į tą pusę. Su metais galbūt ne viską taip tiksliai gali apskaičiuoti, todėl norisi ramesnio žaidimo. Pradedi labiau pasitikėti intuicija nei tam tikrais paskaičiavimais. Daugelio žaidėjų stilius su metais keičiasi į tokį labiau pozicinį žaidimą.
 

Šachmatų partija tai ne tik ėjimai figūromis, bet ir tam tikra psichologinė kova tarp dviejų sportininkų. Kaip toje psichologinėje kovoje paprastai jaučiatės jūs ir kiek ji svarbi jūsų partijose?

Taip, yra įvairių psichologinių triukų, bet, manau, esu iš tų žaidėjų, kuriems pavyksta nekreipti į tai dėmesio. Daug žaidėjų yra prisipažinę, kad jiems psichologiškai labai sunku žaisti su tuo pačiu Kasparovu, iš kurio žvilgsnio jauti, kad žaidi su stmabiu žvėrimi, norinčiu tave ne tik įveikti, bet ir suvalgyti, praryti. Aš stengiuosi žaisti koncentruodamasis į figūras ir būsimus ėjimus, nors, be abejo, šachmatai yra dvikova tarp dviejų žmonių, ir psichologiniai momentai vaidina labai didelę rolę. Būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, jei žinai, kad varžovas yra pavojingas taktikas, dažnai jauti nerimą, kad tuoj pateksi į jo spąstus. Taip pat dažnai būna, kad varžovas tau neparankus. Atrodo, žaidi gerai, bet vis nesugebi prieš jį laimėti. Kai tam pačiam varžovui pralaimi keletą kartų, gali įšsiugyti tam tikrą kompleksą, baimę žaisti su juo. Stengiuosi išvengti tokių dalykų, bet kažkur pasąmonėje jie neišvengiamai vistiek egzistuoja.
 

Ar yra skirtumas žaisti prieš moterį ir vyrą?

Stengiuosi žaisti tiesiog prieš žmogų. Kai kuriems šachmatininkams, žaidžiant prieš moterį,  kyla didelių psichologinių bėdų. Jie turi didelę baimę pralošti moteriai, o pralaimėje jaučiasi pažeminti.  Man to nėra. Esu žaidęs su moterimis, esu ir pralaimėjęs, ir sužaidęs lygiosiomis. Nemanau, kad pralaimėti moteriai yra gėda.
 

Nesąžininga kova šachmatuose dažna?

Manau, kad apie tai daugiau kalbama, nei yra iš tiesų. Nesąžininga kova šiais laikais pirmiausia siejama su technologijomis. Dabar kompiuteriai gali būti delno dydžio, galų gale yra mobilieji telefonai, kuo teoriškai įmanoma pasinaudoti. Todėl pagrindiniuose turnyruose dalyviai tikrinami metalo detektoriais, kad į salę nebūtų įsinešta neleistina įranga. Labai rimtuose turnyruose uždrausta įsinešti netgi telefonus. Ypač apie tai daug kalbama po paskutinio skandalo, įvykusio kovojant dėl čempiono karūnos, kai Topalovo komanda apkaltino Kramniką panaudojus neleistinas technologijas, mat šis partijos metu dažnai eidavo į tualetą. Vis dėlto aš tuo netikiu ir manau, kad tai buvo labiau psichologinis poveikis. Kita vertus, problema egzistuoja, ir, manau, tie patikrinimai bus vis dažnesni.
 

Ar lengvai užmiegate po nesėkmingai susiklosčiusių partijų?

Kartais lengvai, kartais dar ilgai, pusę nakties spanuoju žirgus ir bokštus. Geriausias receptas užsimiršti – miegas. Nors partija buvo svarbi, visuomet reikia suprasti, kad po jos svarbiausia – pailsėti. Vėliau reikės analizuoti ir daryti išvadas, bet pirmiausia turi būti poilsis.
 

Esate labai ramus žmogus. Kas jus galėtų išvesti iš pusiausvyros?
Stengiuosi būti ramus, nes žinau, kai žmogus išlieka ramus – jis sugeba priimti teisingiausius sprendimus.
 

Ką manote apie jaunąją Lietuvos šachmatininkų kartą ir ateities perspektyvas?

Vertinu dvejopai. Matau, kad susidėmojimas šachmatais yra didelis. Yra daug vaikų, kurie žaidžia, treniruojasi, vyksta daug vaikų varžybų.  Bet vėliau jie nuo šachmatų lentos nueina, nes nėra stambesnio lygio varžybų, o išvažiavimas į užsienį yra komplikuotas finansiškai. Kol mokosi mokykloje – žaidžia rimtai, tapę studentais – žaidžia tik laisvalaikiu,  o vėliau meta. Talentų turime, bet kad iš kažkas iš jų išeitų, reikia daugiau pastangų – ne tik pačių žaidėjų, bet ir mūsų visų. Tai, kad mūsų olimpinė rinktinė nesikeičia jau daug metų, yra problema. Šachmatų olimpiadose mūsų komanda visuomet būna viena vyriausių. Štai paskutinėje olimpiadoje mūsų komandos amžiaus vidurkis buvo apie 40 metų, kai pirmaujančių Rusijos, Armėnijos, Azerbaidženo komandų amžiaus vidurkis yra apie 20 metų.