S.Rozwadowskis Dakare jaučiasi kaip namie

 Sebastianas Rozwadowskis vertas šio titulo dėl preciziško požiūrio į savo darbą. Po visų pastarosiomis dienomis patirtų sunkumų, jis įsitikinęs, jog Dakare svarbiausia – nepasiduoti.
 

Geras fizinis pasirengimas, tinkamai sureguliuota mityba, kruopščiai atliekamos šturmano funkcijos komandoje ir iki smulkmenų apgalvoti keli veiksmai į priekį. Taip galima apibūdinti šį profesionalą, bičiulių vadinamą tiesiog Seba, jei tai reikėtų padaryti vos vienu sakiniu. Tiesa, svarbu pridurti ir tai, kad jis sugeba išlaikyti pozityvų nusiteikimą net ir kritinėse situacijose.
 

„Pirmiausia, tu niekada negali pasiduoti. Mes esame to pavyzdys. Buvome tikrai labai arti to, kad baigtume pasirodymą šiame Dakare nefinišavę, tačiau nusprendėme eiti iki galo ir padaryti viską, kad čia išliktume, – per poilsio dieną po šešių įveiktų Dakaro etapų kalbėjo S. Rozwadowskis. – Nebeturime šansų pasiekti gerų rezultatų bendroje įskaitoje, bet kiekviename etape galime diena iš dienos patys tobulėti ir būti vis geresni. Tai mes parodėme ir šeštajame etape, kur finišavome keturiolikti. Tikrai geras pasiekimas.“
 

Pašnekovas džiaugėsi šiame Dakare įgyta nauja patirtimi Peru skrodžiant milžiniškas kopas ir toli besidriekiančias dykumas. Jei 2016-aisiais savo pirmajame Dakare jis kopose praleido vos pusantros dienos, tai šiemet – ištisas penkias.
 

„Dabar ne tik jaučiu, bet jau ir tiksliai žinau, ką reiškia dykumos, – juokavo Sebastianas ir čia pat surimtėjęs pridūrė, jog šis Dakaras yra labai sudėtingas. – Tai tik trečiasis mano Dakaras, neturiu jame daug patirties, bet kaip matome, net elitiniai pilotai garsiai pripažįsta, jog šįkart lenktynės tikrai per sunkios, ypač ne gamyklinėms, o privačioms komandoms. Daug dalyvių pasitraukė iš varžybų, patyrė traumas, pateko į ligonines dėl sunkių sužalojimų.“
 

Pokalbis su S. Rozwadowskiu vyko Bolivijos sostinėje La Pase įrengtame Dakaro bivake. Šis miestas laikomas aukščiausia pasaulyje sostine, iškilusia apie keturis kilometrus virš jūros lygio. Tačiau kol kiti lenktynių dalyviai skundėsi aukštikalnių efekto sukeltais negalavimais, šturmanas iš Lenkijos švytėjo ir tikino esąs puikios savijautos. 
 

Visa tai – dėl uolaus išankstinio pasirengimo: 45 dienas iki Dakaro starto jis nakvojo namuose įrengtoje specialioje deguonies palapinėje. Joje buvo nustatytas tiksliai toks išretėjusio deguonies kiekis, koks gaunamas keturių kilometrų aukštyje.
 

„Jaučiu, kad tai išties veikia. Kai kitus dalyvius kankino galvos skausmai, kuomet pasiekėme 4700 metrų aukštį, aš jaučiausi visiškai įprastai, jokių negalavimų. Važiuojant aukštikalnėse, Benediktui pasakiau: „Dabar jaučiuosi visai, kaip namie.“

B. Vanago bendražygis daug dėmesio skyrė ir fiziniam pasirengimui. Keturis mėnesius iki lenktynių pradžios jis reguliariai sportavo padedamas dviejų asmeninių trenerių. Per vienas treniruotes S. Rozwadowskis lavino ištvermę iki penkių kartų per savaitę po valandą mindamas dviratį saunoje, esant maždaug 50 laipsnių karščiui ir apie 40 proc. drėgnumui. 
 

Jam talkinęs treneris stebėjo Sebastiano jėgos rodiklius, širdies darbą, svorį, išgeriamo vandens kiekį ir pagal tai vertino, kiek skysčių šturmanas turėtų vartoti Dakare, kad nepatirtų dehidratacijos bei išliktų puikios sportinės formos. Tuo metu kitose treniruotėse jis visą dėmesį skyrė kūno stiprinimo pratimams.
 

„Dar prieš pirmąjį Dakarą paklausiau savęs, kur gali būti mano stiprybės. Akivaizdu, kad neturėdamas šturnamo darbo patirties tokio pobūdžio varžybose negalėjau išsiskirti savo žiniomis. Todėl nutariau sustiprėti bent fiziškai. Daug domėjausi ir išsiaiškinau, kad čia šturmanams, daug laiko praleidžiant ankštoje sėdynėje prisiveržus saugos diržais, tenka labai didelės apkrovos kūnui, ypač liemens srityje. Taigi ėmiau kryptingai dirbti stiprindamas pilvo presą, nugarą, sėdmenis. Kol kas su stuburu viskas tvarkoje. Vadinasi, mano treniruotės pasiteisina“, – kalbėjo 2014-ųjų Lenkijos ralio čempionas.
 

Šeštadienį „General Financing team Pitlane“ komandos ekipažas startuos maratono etape, kuomet dvi dienas iš eilės Dakaro dalyviai versis tik patys savo jėgomis. 
 

S. Rozwadowskis neabejoja, kad tai bus ypatingai sunkios dienos: „Turėsime du ilgus greičio ruožus. Kasdien nuvažiuosime beveik po penkis šimtus kilometrų. Visą šį laiką negalėsime pasinaudoti jokia technikų pagalba. Pirmąją dieną privalėsime tausoti automobilį, nors tai tikrai nelengva važiuojant tokius atstumus. Po to turėsime patys savo jėgomis su Benediktu parengti jį kitos dienos startui, dar man reikės pasiruošti kelio knygą ir galiausiai bent šiek tiek pailsėti.“
 

Organizatoriai ėmėsi kraštutinių priemonių neleisdami į Ujūnio miestą įvažiuoti net media komandų automobiliams, idant nepasitaikytų nesąžiningų atvejų, kai bandoma suteikti lenktynininkams pagalbą iš šalies arba perduoti reikiamas detales, kitus daiktus. B. Vanagas su S. Rozwadowskiu tam ruošiasi iš anksto į maratono etapą su savimi pasiimdami daugiau atsarginių dalių bei įrankių, kurių galėtų prireikti. 
 

Tuo metu Seba nepraranda jam būdingo optimizmo ir sako, kad pagrindinė pagalba jų ekipažui – karštas bei ištikimas fanų palaikymas tiek iš Lietuvos, tiek ir iš jo gimtosios Lenkijos. Visa tai ekipažo nariai gerai jaučia net būdami už tūkstančių kilometrų.