Ar visureigis turi būti visureigiu?

Traktoriaus eiti būtų netoli, bet beveik 100 tūkst. eurų kainuojančio milžino tiesiog gaila. Didžioji dalis šiuolaikinių visureigių arba to, kas dabar vadinama SUV (Sport Utility Vehicle), niekuomet nepamatys net žvyrkelio, ką jau kalbėti apie pelkę ar dykumą. Dabar šiuos dičkius perkame norėdami erdvaus, aukšto ir saugumo jausmą sukeliančio automobilio, kuris atskleidžia ir savininko statusą visuomenėje. Kartais pasako iš gerosios pusės, o kartais, na, patys suprantate. Mūsų iš anksto atrinktų geriausių metų SUV ketvertuke buvo tik geras asociacijas keliantys automobiliai, ir juos patikėjome tiems, kuriuos dažniausiai matome prie jų vairo: advokatui, sėkmingam sportininkui, rinkodaros specialistui bei visureigių lenktynių guru ir dievui viename asmenyje. Bandymų maršrute nebuvo neišvažiuojamų kelių, automobiliai testuoti jiems įprastoje komforto zonoje – mieste ir užmiestyje, geru ir prastu asfaltu, buvo ir šiek tiek žvyrkelio. Keliavome žvejoti į „Valinsko tvenkinius“.

 

„TopGear“ apdovanojimų nominacija – SUV (ir visureigiai) automobiliai.
 

Bandyti automobiliai:
 

„Toyota Land Cruiser“: variklis - 2.8 D-4D, 177 AG dyzelinis, 450 Nm; masė – 2065 kg; automatinė 6 pavarų dėžė; visi varantieji ratai; bandyto modelio kaina – 63 250 eurų.

„Range Rover Velar“: variklis – 3,0l V6 dyzelinis, 300 AG, 700 Nm; 0–100 km/val. per 6,5 s; masė – 1959 kg; automatinė pavarų dėžė; visi varantieji ratai; bandyto modelio kaina – 87 000 eurų.

„Volvo XC60“: variklis - 2.0 l, 2 turbinų, dyzelinis, 235 AG, 480 Nm; 0–100 km/val. per 7,2 s; masė – 2038 kg; automatinė 8 pavarų dėžė; visi varantieji ratai; bandyto modelio kaina – 72 880 eurų.

„Alfa Romeo Stelvio“: variklis – 1995 cm3, turbininis benzininis, 280 AG, 400 Nm; 0–100 km/val. per 5,7 s; masė – 1735 kg; automatinė 8 pavarų dėžė; visi varantieji ratai; bandyto modelio kaina – 51 990 eurų.

„Peugeot 5008“: variklis – 1598 cm3, benzininis, 165 AG, 240 Nm; 0–100 km/val. per 9,2 s; masė – 1561 kg; automatinė 6 pavarų dėžė; priekiniai varantieji ratai; bandyto modelio kaina – 37 654 eurai.

Atnaujinta „Toyota Land Cruiser“ išsaugojo bekelės monstro įvaizdį. Iš išorės šis automobilis tapo dar agresyvesnis ir dabar labiau primena „Land Cruiser 200“, pakeitimai padeda išsaugoti šiurkštaus visureigio įvaizdį, kurį praranda kai kurie jo konkurentai. Dviejų spalvų salonas suteikia daugiau prabangos automobiliui, o kadangi turiu senesnį modelį, galiu pasakyti, jog krėslų apmušalų odos kokybė pagerėjo, salonas tapo žaismingesnis.
 

Naujasis 2,8 litro variklis, palyginti su senuoju 3 litrų dyzeliu, šiek tiek „bukesnis“, bet pasirinkus „Sport+“ režimą skirtumas išnyksta, o dėl 6 laipsnių automatinės pavarų dėžės motoras dirba maloniau nei senesniojo modelio.
 

„Toyota“ pagaliau į visas komplektacijas sudėjo naują multimediją. Detaliai jos išbandyti dar nespėjau, bet pastebėjau, jog navigacija dirba gal kiek per lėtai.
 

Tai bekelės grobuonis, kuriam nereikia nuo nieko bėgti. Jis neskubėdamas, bet užtikrintai visada pasieks savo tikslą.
 

„Range Rover Velar“ iškart patraukia akį, nes jo išorė labai šiuolaikiška, automobilis iš tiesų duoda toną automobilių ateities madoms. Na, kad ir durelių rankenėlės. Jos pasislėpusios durelėse ir paspaudus jutiklį ant rankenėlės išvažiuoja į lauką. Prie šio automobilio vairo pasijunti, lyg būtum nedidelio kosminio laivo pilotas. Salonas dvelkia prabanga, jame gausu technologijų. Bandytame modelyje buvo net du jutikliniai daugiafunkciai ekranai, o prietaisų skydelis – visiškai skaitmeninis. Labai įdomus daugiafunkcis vairas, valdymo mygtukai / blokeliai primena žaidimų pulto PSP valdiklius.
 

Puikios kokybės apdailos medžiagos ir perforuota sėdynių oda sukuria prabangos pojūtį, tačiau iš vidaus šis automobilis neatrodo toks didelis, kaip iš išorės. Klaustrofobija sergantis žmogus jame jaustųsi nepatogiai dėl mažų šoninių ir galinio langų. Labai dinamiškas variklis, minkšta važiuoklė, kuri gerai prisitaiko prie kelio dangos ir pobūdžio.
 

„Alfa Romeo Stelvio“ – tai pirmas „Alfos Romeo“ SUV, išlaikantis itališką charakterį ir temperamentą. Iš išorės šis automobilis su aiškiomis pretenzijomis į kelių chuliganą. „Naglas priekis“, įkypai primerktos akytės. Širdžių ėdikas, ne kitaip. Salonas asketiškas tikrąja to žodžio prasme. Galbūt toks vaizdas susidarė todėl, jog į šį automobilį persėdau iš „Velar“, bet salonas neperkrautas mygtukų ir daugiafunkcių LCD ekranų. Nors automobilis nebuvo toks galingas kaip „Velar“, variklio darbas ir garsas – balzamas sportininko sielai. Nervingas, sūkius mėgstantis motoras ir puikiai valdymą ratams perduodantis vairas. Variklio darbas ir vairavimo malonumas prikaustė mano dėmesį, todėl daugiau nelabai ką atsimenu apie „Stelvio“. Ir laukiu, kada išbandysiu  „Quadrifoglio 510 HP 2.9 V6 Bi-Turbo“ benzininį variklį.
 

„Volvo XC60“. „Volvo“ yra „Volvo“. Tikrai gražus išorės dizainas, primenantis didesnį XC90. Kokybiškas salonas, didelis LCD ekranas ir įdomi funkcijų navigacija. Visas paketas technologijų. Nustebino XC60 pakabos darbas važiuojant žvyrkeliu. Pakaba sugeria visas duobes ir nelygumus. Gali sau ramiai gerti kavą važiuodamas neasfaltuotu keliu. O ir variklis šiam modeliui labiau tinka nei XC90, kuris realiai didesniajam broliui per mažas. Puiki dinamika, geras pakabos darbas, kokybiškas interjeras. „Volvo“ išmano, ką daro.

„Peugeot 5008“ – kitos lygos žaidėjas. Vien ką reiškia akordeono mygtukai salone funkcijoms pasirinkti. GT ženkliukas tikrai per daug pretenzingas automobiliui 1,6 litro varikliu. Nors kėbulas iš tiesų ilgas ir tai tikrai justi sėdint viduje. Automobilis puikiai tiks daugiavaikei šeimai.

„Toyota Land Cruiser“ išsiskyrė gabaritais, bet didelio įspūdžio nepadarė. Paprastame kelyje juo važiuoti nebuvo didelio komforto, bet manau, kad jis ir skirtas ne tam. Bekelė – jo stichija, čia jis monstras ir nepakeičiamas tiems, kurie nori važiuoti toli ir užtikrintai. Visi kiti automobiliai nustebino stabilumu, nes važiuojant bet kokiu keliu galima net vairą paleisti iš rankų, ir toks jausmas, kad nieko nenutiks. Na, o kai kelyje jautiesi gerai, tada žiūri, kas ir kaip patinka labiau. Visų bagažinės daugiau mažiau vienodos. „Alfoje Romeo Stelvio“ rankos kliuvo už pavarų perjungimo svirtelių, pritaisytų prie vairo. „Peugeot 5008“ vidaus dizainas pasirodė kažkuo net panašus į „Toyotos“. O gal atvirkščiai? Iš išorės visi atrodo neblogai. Bet labiausiai sužavėjo „Volvo XC60“ ir „Range Rover Velar“. Ne tik vidumi ar išore, bet ir važiavimo savybėmis.
 

 

Rytis Sabas, sporto rinkodaros specialistas
 

„Range Rover Velar“. Prieš sėsdamas į šį kosminį laivą nieko apie jį nežinojau. Net pavadinimo nebuvau girdėjęs. Tikrai. Oho, pamaniau, pamatęs baltą gražuolį iš tolo. Oho, ištariau mintyse atvėręs vairuotojo dureles. Tada įsėdau. Visai ne oho, šmėkštelėjo mintis, kai būdamas 192 cm ūgio rangiausi prie vairo. Nedideli langai kelia klaustrofobiją. Tiesiog trūksta erdvės. Ir kam tas didžiulis atstumas tarp vairuotojo ir priekinio stiklo – ką sumesti ant tos „lentynos“ – „Monopolio“ lentą? Žvelgiant į du didelius jutiklinius ekranus su gausybe simbolių, tai neatrodytų nuostabu – gal ta mašina pati važiuoja. Tačiau iš tokių gabaritų visureigio tikėjausi didesnės vidaus erdvės vairuotojui ir keleiviams.

 

„Velar“ važiuoja... Koks tas žodis? Konservatyviai? Tikriausiai. Tyliai, stabiliai. Tačiau tai – tarsi tas šydas, dėl kurio ir kilo „Velar“ pavadinimas. Tą šydą galima praskleisti arba visai nusimesti. Tada miesto visureigis virsta lenktyniniu bolidu, traukiamu 300 arklių.

Vis dėlto sunkumo jausmas vairuojant yra. Gal dėl to savotiško švelnumo pavaros persijungia be trūkčiojimų, variklio garsas yra tylesnis nei lietaus lašų barbenimas į priekinį stiklą.

Ar norėčiau turėti ir vairuoti tokį automobilį? Tikriausiai. Tačiau nepirkčiau, nes už tokią kainą (mano vairuotas modelis kainavo per 90 tūkst. eurų) norėtųsi ko nors mielesnio, savesnio. O jei laimėčiau loterijoje, tikriausiai parduočiau ir nusipirkčiau du automobilius – vieną tikresnį visureigį ir vieną plėšresnį plento žvėriuką.
 

„Toyota Land Cruiser“ – puikiai pažįstama darbinė draugė ir padėjėja. Daug vietos viduje, aukšta sėdėsena, galima drąsiai važiuoti bekele. Gyvenant užmiestyje – fantastiškas dalykas. Mieste jau kitas reikalas – įkišti automobilį kur nors didmiesčio gatvėje nelengva.

Žinau iš patirties, nes prieš tai esu daug važinėjęs metais vyresne šios mašinos seserimi. Nors gal tiksliau – dvyne, tik dar nepasidariusia kosmetinės operacijos. Nes, išskyrus išorę, 2016 ir 2017 m. lendkrūzerės, regis, yra identiškos. Gal tik naujoji pametė kilogramą dinamikos.
 

Viduje – viskas aišku. Mygtukų, svirčių ir jungiklių išdėstymas logiškas, ergonomiškas. Žodžiu, viskas taip, kad jaustumeisi tarsi namie – žinai, kur sudėti arbatos puodeliai, prieskoniai, žinai, kaip tamsoje rasti šaldytuvą.
 

Man tai labai svarbu. Nes žaisti su keliais jutikliniais ekranais, turinčiais net ne vieną darbalaukį, vairuojant būna sudėtinga – kaip ieškoti šaldytuvo tamsoje, slenkant palei sieną.
 

Taip pat svarbu, kad patikima draugė nesiožiuoja. Ko tikiesi, tą ir padarys. Juk patikima.
 

„Peugeot 5008“. Nuo tada, kai pamačiau pirmąjį „Taksi“ filmą su „Peugeot“, beprotišku greičiau laviruojančiu siauromis Marselio gatvėmis, pagarbiai žvelgiau į šią markę.
 

Nebuvau iki šiol vairavęs pežuko. Dabar esu. Tačiau ši patirtis daug noro vairuoti nepridėjo.
 

Dizainas man labai keistas. Priekis tarsi nuplėštas nuo roverio, galas – nuo naujesnio „Renault Espace“. Aš ne dizaineris. Tačiau tam tikrą estetikos supratimą jaučiuosi turįs.
 

Viduje viskas paprasta, gana patogu ir erdvu – juk gali važiuoti ir 7 žmonės. Tačiau kaip važiuoti? Paprastai – nuo taško A iki taško B. Nuo namų iki parduotuvės arba bažnyčios. Neskubėdami. Nes su šiuo automobiliu septynioliktoje filmo „Greiti ir įsiutę“ serijoje filmuotis niekas nepriimtų. Nebent scenoje, kaip mama su šešiais vaikais keliauja į prekybcentrį ir ją lenkia įvairiausio plauko automobiliai.
 

Apie ekstremalesnį važiavimą tikriausiai taip pat galima pamiršti – net nesiryžau nusukti kur nors nuo kelio pabandyti. Beje, galima pasirinkti salono kvapą. Tikriausiai pagal nuotaiką ir temperamentą.
 

„Alfa Romeo Stelvio“. Beveik metus vairavau „Giuliettą“. „Atominę“, 1,4 litro su dviem turbinomis. Smagumėlis. Kiek isterišką damą: tai urzgiančią, tai kaukiančią, tai murkiančią, tačiau neleidžiančią nuobodžiauti. „Stelvio“ ją priminė. Sukėlė savotišką nostalgiją ir parodė, kad pavažinėjęs „Stelvio“ šiam automobiliui jausčiau dar didesnę nostalgiją.
 

Salonas labai paprastas, gali pasirinkti tris transmisijos ir dinamikos variantus. Tik neįsivaizduoju, kam reikia to „paprasto“ ir „žalio“, kai yra „dinamiškas“. Daugiau pasirinkimo variantų nėra. Nebent tai, kaip greitai nori važiuoti.
 

Tačiau smagumas toks, kad akimirksniu pamiršau 20 arklių galingesnį „Velar“. Tikslus vairo darbas, aštrumas, variklio riaumojimas. Lengvumas įsibėgėjant, staigumas stabdant.
 

Pakaba važiuojant žvyrkeliu per duobes kiek skundėsi. Tačiau kada „Alfa“ garsėjo tylia ir švelnia pakaba? Juolab kad „Stelvio“ – asfalto žvėris, o ne darbinis užmiesčio gyvulys.
 

Visi kiti dalykai tiesiog neįsiminė. Nebuvo svarbūs.
 

„Volvo XC60“. Stabilumas, solidumas, patikimumas, saugumas, dinamika, tyla, švelnumas, elegancija, erdvė, kokybė. Ko gero, surinkčiau dar 50 apibūdinimų, susijusių su šiuo visureigiu. Įspūdingas važiuoklės darbas – iš esmės nesijaučia jokios žvyrkelio duobės. Ir nesigirdi.
 

Tikras malonumas važiuoti. Vairuoti? Įdomus jausmas. Regis, viskas patikima, lengva. Tačiau toks jausmas, kad komandos vairu vykdomos vėluojant. Gal čia taip po „Stelvio“?
 

Puikus matomumas, visi jungikliai aiškūs, jų ieškoti nereikia. Galios visiškai pakanka. Tik ar ja pasinaudosi, kai visa salono aplinka veikia taip raminančiai? Viskas bus puiku, pasieksi tikslą išsaugojęs jėgas, atsipalaidavęs, išlipsi puikiai nusiteikęs. Ką dar gero pasakyti, nes trūkumų neradau? Ai, sako, kad yra ir hibridinis variantas, turintis 400 AG. Labai noriu jį išbandyti.
 

 

„Volvo XC60“ pakaba puikiai sugeria visas duobes. Vietos yra tiek, kiek reikia. Patogus vairas. Smagu važiuoti, jautiesi saugiai.
 

„Peugeot 5008“ ankštokas, jautiesi taip, lyg būtum sukištas į kojinę, bet interjero dizainas – kosminis. Pavarų svirtis – nereali. Turėtų būti moterų svajonė.
 

„Range Rover Velar“ patogus ir erdvus. Kėbulą reikėtų pakelti tik įveikiant kliūtį. Standartinė padėtis žema, gal žemiausia iš visų.
 

„Alfa Romeo Stelvio“ man nepatiko. Negaliu jo vadinti visureigiu.
 

„Toyota Land Cruiser“ atrodė kaip antrametis mokinys. Dičkis, kuriam trūko visko, ką turėjo kiti, bet aš rinkčiausi jį.