Mokytoja bando galimybių ribas

Sada Eidikytė-Bukšnienė – unikali lengvaatletė. Aktyviausiais sportinės karjeros metais ji daugybę kartų gerino Lietuvos ėjimo rekordus, buvo tapusi pasaulio ir Europos rekordininke. O dabar jai priklauso ir 100 km bėgimo šalies rekordas.
 

Lengvaatletė 15 kartų tapo Lietuvos sportinio ėjimo čempione (1986–1993), iki 1991-ųjų pagerino 17 šalies rekordų, eidama 3, 5 ir 10 km stadionuose bei uždarose patalpose. Ypač svarūs sportininkės rezultatai, einant plentu: 1989 m. Vokietijoje kaunietė pagerino Europos 3 km (12 min. 27 sek.) ir 5 km (20 min. 53 sek.) rekordus, o tais pačiais metais Suomijoje – ir 3 km pasaulio rekordą (12 min. 09,91 sek.). 

1990 m. Kauno halėje S. Eidikytė pasiekė uždarų patalpų pasaulio 1 mylios ėjimo rekordą (6 min.16,72 sek.). 

„Aktyviai sportavau prieš daugiau nei 30 metų. Profesionalios ėjikės karjerai atidaviau 12 metų. Jaunystėje visą laiką norėjau pasiekti šį tą daugiau. Manau, kad man pavyko tai padaryti ir dabar tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Ypač smagu, kad Lietuvos ėjikės pasiekia geresnių rezultatų, dalyvauja olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose“, – sako pernai 50-metį atšventusi S. Eidikytė-Bukšnienė.

Tačiau ilgainiui Kauno „Santaros“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė sportinį ėjimą iškeitė į bėgimą ir dabar dalyvauja įvairiose ilgų nuotolių bei ultramaratono varžybose. 

Sportinis ėjimas patiko jau mokykloje. Mano rezultatai sudomino Šakių lengvosios atletikos trenerį V. Ulinską. Jis pradėjo mane treniruoti ir patarė toliau tobulėti šioje rungtyje. Baigusi mokyklą, įstojau studijuoti agronomiją-daržininkystę Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. 
 

Mano treneriu tapo Antanas Šimkus. Aktyviai sportuodama, pajutau, kad savo gyvenimą noriu susieti su sportu ir įstojau studijuoti į tuometį Kūno kultūros institutą, kurį baigiau 1990-aisiais. 

Kai aktyviai sportavau, varžybų programoje dar nebuvo 20 km distancijos, o tik 5 ir 10 km nuotoliai. 1988 m. įvykdžiau tarptautinės klasės sporto meistrės normą. Mano sportinėje karjeroje labiausiai įsiminė pasaulio 3 km distancijos rekordas, apie kurį net nesvajojau. 

Su ėjimo takeliu praktiškai atsisveikinau, gimus sūnui Andriui. Jam dabar 23-eji. Kai berniukui buvo vos pora mėnesių, gavau pasiūlymą dalyvauti Pasaulio taurės varžybose Kinijoje, nes Lietuvos ėjimo rinktinei trūko ketvirtos pajėgesnės sportininkės. Apie metus rengiausi toms varžyboms.
 

Tai buvo mano vienos paskutinių varžybų. Kadangi norėjau sportuoti, judėti, maždaug prieš dešimtį metų ir sugalvojau bėgioti. Tris kartus net ryžausi įveikti 100 km distancijas. Debiutavau 101 km distancijos rungtyje, jai įveikti prireikė daugiau kaip 10 valandų.

Pastarąjį kartą 100 km distanciją bėgau 2013 m. Vilniaus Vingio parke per ultramaratoną „Baltic Cup 100 km“. Pasiekiau 9 val. 19 min. 12 sek. rezultatą.

Buvo didžiulis noras išbandyti save, įsitikinti, kokios mano tikrosios galimybės. Ilgai galvojau, ar aš, moteris, galiu nubėgti 100 km. Pajutau, kad galiu. Iš lovos atsikėlęs neįveiksi tokios distancijos. Tokiam iššūkiui reikia kruopščiai rengtis. Su nemažomis pertraukėlėmis, kai augo vaikai Andrius ir Justė, visą laiką judėjau, bėgiojau. 
 

Nubėgti 100 km, kitaip tariant iš Kauno į Vilnių, buvo nesunku, pavyko gerai „susitvarkyti“ su savo galva. Džiaugiuosi, kad tokiam mano pomėgiui neprieštarauja vyras Gintas. Jis mėgėjiškai su bendraamžiais žaidžia krepšinį. Sporto klubus lanko ir mano vaikai: Lietuvos sporto universitete kineziterapiją studijuojanti 21-ų dukra ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą baigęs ir savo verslą turintis sūnus. 

Stengiuosi pabėgioti kiekvieną dieną bent po 1–1,5 val. Gyvenu Šilainiuose, ten yra dviračių takų, vedančių link Kleboniškio ir Kačerginės. Čia viena ir skaičiuoju kilometrus. Bėgioju ir miške. Priklausau Kauno bėgimo mėgėjų klubui, jis mane dažnai pakviečia į varžybas. 
 

Pagrindinis motyvas bėgioti – kad gerai jausčiausi, gerai atrodyčiau, nestokočiau sveikatos. Jeigu vos savaitę nepabėgioju, blogai jaučiuosi, kažko trūksta. Bėgimas man – puikus poilsis. Mano organizmas pripratęs prie didelių krūvių, ilgų distancijų. 
 

Tikrai su dideliu malonumu norėčiau bėgti ultramaratoną, tačiau dabar Lietuvoje jau porą metų jų neberengiama. Su dideliu malonumu bėgčiau net ir 120 km. Prisimenu, kai pirmą kartą įveikiau 100 km, nutariau, kad daugiau gyvenime tiek nebėgsiu. Tačiau prabėgo mėnuo, gerai pailsėjau ir vėl panorau save išbandyti.
 

Sakoma, kad sportuoti niekada nebūna per daug, tačiau vyresniems mokiniams, kurie nori treniruotis, dviejų kūno kultūros pamokų per savaitę, manau, tikrai užtenka. Mažesniems mokiniams gal ir ne pro šalį būtų kokia nors teorinė trečioji pamoka, tarkime, apie sveiką gyvenseną, judėjimą. Gimnazijose turiu neformalaus ugdymo būrelius, ugdau vaikus, kartu su jais ir pati pasimankštinu.

Kai kurių ėjikų nebuvau mačiusi jau gal 30 metų, tačiau jie man pasirodė visiškai nepasikeitę. Gražūs, pasitempę. Nemažai jaunų ėjikų nepažinojau. Nuo savo jaunystėje pamėgtos sporto šakos esu truputį nutolusi, prisipažinsiu – tikrai gėda. Tačiau labai džiaugiuosi, kad Lietuvos ėjikai, turėdami puikias sąlygas, pasiekia gerų rezultatų, gerina mūsų rekordus. Mano sportavimo laikais tos sąlygos buvo daug prastesnės.