A.Užkalnis: „Dakare nieko nėra simuliuoto“

Žurnalistui ir rašytojui Andriui Užkalniui jau tampa tradicija metus pabaigti ir Naujuosius sutikti svetur. Dar vienas pasikartojantis sutapimas: dvejus metus iš eilės į tolimą kelionę jis atsitiktinai skrenda kartu su „General Financing Team Pitlane“ komandos nariais, keliaujančiais į Dakarą. Jau vien dėl to A. Užkalnis nepraleidžia pro akis šio reiškinio, kuris per paskutinį penkmetį Lietuvoje tampa bemaž didžiausia sausio mėnesio aktualija.
 

„Nesu ypatingas autosporto fanas ir žinovas, tačiau Dakaras man išties patinka. Tai yra kažkas labai tikro. Kai olimpines sporto šakas krečia skandalai dėl dopingo, nesąžiningo teisėjavimo ar net korupcijos apraiškų įvairiose federacijose, Dakaras tampa savotiška atsvara. Čia viskas vyksta tiesiog „ant akių“ ir taip paprastai neapgausi“, – mintimis apie sunkiausiomis pasaulyje tituluojamas ištvermės lenktynes lėktuve dalijosi A. Užkalnis.

Dažnai kritiškos ir netgi kategoriškos nuomonės apie daugelį reiškinių negailintis publicistas šįkart pažėrė simpatijų, o savo bendrakeleiviams linkėjo sėkmingo pasirodymo Dakare.

Taip sutampa, kad atidavę spaudai gruodžio viduryje pasirodantį žieminį žurnalo numerį ir atšventę Kalėdas su šeima, mes dažniausiai išvykstame, o tuo pat metu būna pati Dakaro įžanga. Pernai su Benediktu skridome iki Stambulo, o po to jis pasuko į Pietų Ameriką, mes – į Šiaurės Ameriką, keliavome į Čikagą, lankėmės Kanadoje. Šįkart bendra kelionė tęsiasi ilgiau – nutarėme porą savaičių paviešėti Argentinoje, Buenos Airėse, o po to dar mėnesį Urugvajuje, Montevidėjaus mieste. Taigi lietuvius Dakare palaikysime neakivaizdžiai. Nuoširdžiai linkiu, kad Pietų Amerika šįkart jums būtų svetinga.

Skrisdami iš Stambulo į Pietų Ameriką, mes neseniai žemėlapyje matėme, jog praskridome virš Senegalo sostinės Dakaro. Afrika tokia didelė, bet mes akimirkai atsidūrėme būtent virš tos vietovės, kur prieš keturis dešimtmečius prasidėjo šių lenktynių istorija. Tai labai simboliška.

Dakaro raliu labai žaviuosi todėl, kad tai gyvas tikrų žmonių ir tikrų automobilių sportas. Čia yra kelias, automobilis ir vairuotojo, šturmano bei visos komandos įgūdžiai. Šiandien, kai žmonės veikia tiek daug visko virtualaus gyvendami socialiniuose tinkluose, prekiaudami išgalvotomis netikromis valiutomis, pradedi norėti kažko tikro, o Dakaras man yra būtent tai.

Aš pats – ne vairuotojas, todėl sunku pasakyti, kur sudėtingiau – Afrikos smėlynuose ar Pietų Amerikos bekelėje su kur kas įvairesniais reljefais. Tačiau mane labiausiai žavi, kad tos vertybės, nuo kurių prasidėjo šis ralis prieš keturis dešimtmečius, jos išliko iki pat šių dienų. Žinoma, automobiliai patobulėjo, pasikeitė lokacija, bet ir toliau išlieka vidaus degimo variklis, padangos, pakaba ir žmonės, kurie šiuos dalykus valdo. Svarbiausia, kad jie – su visiškai tikrais išgyvenimais.

Iš tikrųjų man Dakare nieko nėra simuliuoto – tikros sėkmės ir tikros nesėkmės. Žmonės laimi, kitąkart jiems nesiseka. Benediktui irgi yra nepasisekę. Čia viskas realu ir tikra, nieko užprogramuoto. Tai ne televizijos šou, kur žiūrovai gali iš anksto nuspėti, kas laimės, gali piktintis, jog komisija yra nusiteikusi už vieną arba kitą žmogų. Čia netgi nėra olimpinis sportas, apie kuri sukasi tiek daug skandalų dėl dopingo, nesąžiningo teisėjavimo ar net korupcijos apraiškų federacijose. 

Dakare viskas vyksta tiesiog „ant akių“, todėl labai sunku būtų kažką apgauti. Be abejo, aš nesu profesionalas, bet man atrodo, kad tame paprastume ir taisyklių aiškume yra visas patrauklumas ir šio reikalo jėga.

Būtent todėl Dakaras vis labiau traukia žmones.

Šitame veiksme nemažai reiškia ir paties Benedikto asmenybė. Tai daug bendraujanti, labai žmogiška persona. Todėl man atrodo, kad žmonės tuo tiki ir į jo sėkmes bei nesėkmes žiūri, lyg į savo. Be to, man jis yra vienas iš tų žmonių, kuris visąlaik kalba ne tiek apie save, kiek apie komandą. Žiūrovams tai turėtų būti labai svarbu.

O taip! Kalbėti apie Vyčio geną labai svarbu ir reikalinga būtent todėl, kad tai yra Benedikto entuziazmu varomas dalykas. Tas nenumaldomas užsispyrimas šioje vietoje paremtas tikra visuomeniška idėja. Kiek aš atsimenu, jis to niekada nepamiršta ir apie Vytį kalba kaskart ar pas mane laidose, ar nuvykęs į susitikimus su žmonėmis, mokiniais, studentais.

Juolab kad ir pats Benediktas pripažįsta, jog šį mūsų tautos simbolį jis siekia kuo plačiau rodyti ne visam pasauliui, bet, visų pirma, Lietuvos žmonėms. Nemanyčiau, kad pasaulis sugebės taip greitai jį prisiminti.

Juk ir kanadiečiams klevo lapą išpopuliarinti užėmė pakankamai daug laiko, kad žmonės tai priimtų, kaip šalies simbolį. Tad, ko gero, komunikuodami Vytį kitiems, užtruksime tikrai nemažai laiko. Tuo tarpu akcentuoti jo reikšmę mums patiems pavyks greičiau ir Benediktas tai sėkmingai daro. 

To tikrai reikia. Visą laiką noriu, kad Lietuva nebūtų provinciali, kad ji neliktų primirštas užkampis. Naujųjų išvakarėse išskrendant iš Vilniaus oro uosto parašiau Feisbuke, kaip liūdna, kad tėra vos vienas lėktuvas į Stambulą ir po keliolikos minučių kitas į Varšuvą. Visam vakarui ir nakčiai oro uostas užsidaro, jo nebelieka. Tai yra gyvenimas ten sustoja. 

Tačiau kai tokiame garsiame, prestižiniame ir viso pasaulio žiniasklaidos nuolat plačiai nušviečiamame renginyje startuoja kelios komandos iš mūsų šalies – tai kažkas nuostabaus. Galima tik pasvajoti, kad ateityje jų būtų dar daugiau ir Lietuva dalyvių skaičiumi būtų tarp gausiausių Dakare. Galbūt kada nors į šį lėktuvą nebetilps visi į Dakarą vykstantys mūsų tautiečiai ir teks užsakinėti papildomus skrydžius. Manau, kuo daugiau, tuo geriau. 

Be abejo, aš įsivaizduoju, kad ne visi turi vienodas galimybes pasiruošti. Be to, daug kas priklauso ir nuo sėkmės. Tačiau tai, jog žmonės nenumaldomai dalyvauja, siekia ten būti ir garsinti Lietuvos vardą, o tuo pačiu varžytis su kolegomis iš viso pasaulio, man atrodo tiesiog puiku.