Autoritetams pats tapo autoritetu

2005 m. Tarptautinės rankinio federacijos apdovanotas plakete kaip geriausias visų laikų Lietuvos rankinio teisėjas, Grigorijus Gutermanas savo karjerą pradėjo dar mokykloje, gimtuosiuose Švenčionėliuose. 

Teisėjaudavo futbolo, krepšinio, tinklinio rungtynėse. Ne tik teisėjaudavo, bet, žinoma, ir žaisdavo. O kai 1964 m. į Švenčionėlius atvažiavo jaunas treneris Pranas Vitkūnas, miestelio jaunimas ėmė žaisti ir rankinį.

„Rudenį atvažiavo, o po Naujųjų metų jau žaidėme rajono pirmenybėse“, – kaip į jo gyvenimą įžengė rankinis, pasakoja savo gyvenimą šiai sporto šakai vėliau paskyręs G. Gutermanas, lapkričio 15 d. pažymėjęs 70 metų jubiliejų. Ta proga jis nerengė šventės, nes šiemet prarado vieną brangiausių žmonių – į amžinąją kelionę palydėjo žmoną Ireną. Su ja užaugino sūnų Tomą.

Pažintis su rankiniu jam tapo lemtinga, nes jau po metų, stodamas į tuometį Valstybinį Lietuvos kūno kultūros institutą (LKKI), G. Gutermanas pasirinko rankinio specializaciją. Tiesa, į Kauną jis vyko ketindamas rinktis krepšinį. „Rajone lyg neblogai atrodžiau, – šypteli. – Bet kai pamačiau, kaip ten žaidžia ne profesionalai, tai pamaniau, kad iš viso į KKI neįstosiu. Ir padaviau prašymą į rankinio skyrių.“
 

Studijuodamas LKKI, jis toliau teisėjavo – studentai buvo skatinami tai daryti, stiprius pamatus teisėjavimo praktikai institute klojo teorinės dėstytojų Valerijaus Grešunovo ir Gintauto Stasiulevičiaus, kuris buvo tarp dešimties geriausių TSRS rankinio teisėjų, paskaitos. „Taip užsikabinau su teisėjavimu“, – prisimena G. Gutermanas. Kodėl nesusiviliojo sportininko karjera? „Buvau tapęs Lietuvos studentų čempionu, bet pats pamačiau, kad kaip sportininkas su savo jėga daug nepasieksiu: 184 cm ūgio buvau, liesas sliekas, ką ten darysiu?.. Ir, aišku, sekėsi teisėjauti“, – apsisprendimo motyvus dėsto G. Gutermanas. 

Tam, kad sekėsi teisėjauti, įtakos turėjo ir charakteris. „Aš truputį domėjausi, kokio tipo žmonės gali teisėjauti. Tokie, kurie gali be konflikto išspręsti konfliktinę situaciją. Reaguoti turi labai greitai“, – charakterio bruožus, kurie būtini teisėjui, vardija vyras.

Rankinis – kietas žaidimas, kietas turi būti ir rankinio teisėjas. Kad nesileis stumdomas aikštėje ir žaidimui vadovaus jis, G. Gutermanas drąsiai įrodinėjo dar būdamas studentas. Žaidėjų autoritetas jo negąsdino. 

Prisimena, kaip buvo pakviestas teisėjauti į turnyrą, vykusį Kaune. „Vietinė valdžia, pamačiusi, kaip aš laisvai teisėjauju, studentas buvau dar tada, I kategoriją turėjau, Janiui Grinbergui tarpininkaujant, įmetė mane į tą katilą. Ir su Stasiulevičiumi teisėjavome. Nei man autoritetų buvo, nei aš žinojau – TSRS rinktinės narys jis ar ne. Nežiūrėdamas į jokius titulus, nežinodamas jų, varydavau už keiksmus iš aikštės. Paskui girdėjau kalbantis: „Jūs nesikeikit, šitas pacanas vis tiek išvarys.“ Taip trečią dieną ir pripažino mane – baigėsi keiksmai. Ir su Stasiulevičiumi buvome pripažinti geriausiais turo teisėjais“, – pasakoja G. Gutermanas. 
 

Pasak jo, kuo mažiau teisėjas kišasi, tuo geriau, bet vis tiek jis turi valdyti situaciją: „Tik atrodo, kad rungtynėse niekas nevaldo situacijos. Visų pirma dirbi, kad autoritetą išsikovotum, o tada autoritetas jau dirba tau.“ 


 

Būdamas studentas, G. Gutermanas jau teisėjavo TSRS I lygoje. Vėliau jo karjeros kreivė kilo stabiliai aukštyn – 1979 m. jis tapo tarptautinės kategorijos teisėju ir teisėjavo aštuoniuose pasaulio ir dviejuose Europos čempionatuose, karjeros viršūne tapo ketverios olimpinės žaidynės – pradedant 1980 m. Maskvos ir baigiant 1996 m. Atlantos.
 

Į olimpines žaidynes patekti sunku ne tik sportininkams, teisėjams – taip pat. „Teisėjų porų labai nedaug būdavo atrenkama – 12, paskui 14. Tad patekęs buvai jau elito žmogus“, – sako G. Gutermanas. Tačiau, nors teisėjauti olimpinėse žaidynėse buvo prestižo reikalas, tuo metu, pripažįsta G. Gutermanas, pasaulio čempionatai būdavo įdomesni ir stipresni: „Į pasaulio čempionatus patekdavo daugiau Europos komandų, o į olimpiadas atvykdavo iš įvairių kontinentų, pavyzdžiui, Brazilija, JAV, kurios tada buvo labai silpnos.“

Tačiau kad ir kokio rango buvo turnyras, buvo ir sėkmingų, ir nesėkmingų rungtynių. Buvo tokių, kai, pasak G. Gutermano, jau nuo trečios minutės norėdavosi, kad jos pasibaigtų. „Labai gerai teisėjavome su Feliksu Gedvilu pasaulio čempionato, kuris vyko Austrijoje ir Vengrijoje, pusfinalyje. Tada vienu įvarčiu laimėjo šeimininkės vengrės. Praktiškai be klaidų teisėjavome. Tarptautinė federacija net atsiprašė, kad negali skirti teisėjauti mūsų finale, nes dirbome pusfinalyje. Paskui filmą vengrai sukūrė, nes labai patenkinti buvo – čempionatas Vengrijoje, laimi šeimininkai, teisėjaujama be klaidų... Vienu švilpuku viską buvo galima sugadinti“, – prisimena ilgametis rankinio arbitras.

Paskutinės oficialios varžybos G. Gutermanui buvo 1997 m. pasaulio čempionatas Japonijoje. Lietuvos čempionatuose, pabaigęs tarptautinę karjerą, kaip nurodyta taisyklėse, 50-ies metų, jis dar švilpė aikštėje 5–6 metus. „Lietuvoje nenustatome amžiaus ribų: jeigu išlaikai fizinio pasirengimo ir teorijos egzaminus, gali teisėjauti. Bet pabaigoje jau pačiam nesinorėjo. Labai anksti pradėjau – tiek metų, rutina pasidarė“, – atsisveikinti su teisėjo švilpuku nebuvo sunku. 
 

Iškart baigęs teisėjo karjerą, G. Gutermanas tapo Tarptautinės ir Europos rankinio federacijų komisaru. Įvertinus G. Gutermano nuopelnus, buvo padaryta taisyklės išimtis, nes įprasta praktika – metų pertrauka po teisėjo karjeros pabaigos.
 

Pasak pagarbą ir pripažinimą tarptautinėje arenoje pelniusio teisėjo, kuris nuo 2007 m. – ir Lietuvos rankinio teisėjų asociacijos prezidentas, šiandienių Lietuvos rankinio teisėjų lygis – labai aukštas.
 

„Turime keturias tarptautines poras. Mūsų elitiniai teisėjai Vaidas Mažeika ir Mindaugas Gatelis teisėjavo gal ir už mane daugiau. Tai labai stipri pora, mano nuomone, jie turėjo būti jau dvejose olimpinėse žaidynėse, bet vis kas nors pakiša koją – tam reikia užtarimą gauti. Mano laiku Tarptautinėje federacijoje nepajudinamas autoritetas buvo Janis Grinbergas, o dabar tarptautinėse federacijose mes neturime, kas užstoja. Tokią moterų porą kaip Aušra Žalienė ir Viktorija Kijauskaitė irgi ne kiekviena šalis turi. Visą laiką mes turime gerų teisėjų. Vienu metu net penkias tarptautines poras turėjome – net tokios šalys, kaip Prancūzija, Norvegija, tiek nelabai turi. Lietuvai tai itin daug. Latviai turi dvi, estai – vieną porą. Turime ir jaunų gabių žmonių, gimusių 1999–2001 metais. Jie taip pat gali tapti gerais teisėjais. Jaunimo interesas yra – mato, kad tai prestižas“, – Lietuvos rankinio teisėjais patenkintas asociacijos prezidentas.