Graikas stebisi teniso akademijos progresu

Siekdama struktūrizuoti sportininkų ugdymo procesą, Vilniaus teniso akademija dar prieš ketverius metus į pagalbą pasitelkė patyrusius teniso ekspertus iš užsienio. Vienas jų – žinomas treneris iš Graikijos Nikolas Kelaidis. Kasmet bent tris kartus į Lietuvą atvykstantis ir šios akademijos trenerius bei jų auklėtinius konsultuojantis garsus ITF teniso ekspertas jau spėjo įvertinti čia pasiektą progresą.

Apie jį, svarbiausias trenerio savybes ir vaikų motyvaciją kalbamės su šiuo metu Lietuvoje viešinčiu N. Kelaidžiu.

Papasakokite apie savo pagrindinius uždavinius kaskart lankant Vilniaus teniso akademiją.
Kalbant bendrai, mano pagrindinis tikslas – padėti akademijos treneriams įsisavinti šiuolaikiškus vaikų ugdymo principus ir dirbti pagal jau sukurtą treniravimo chronologiją. Šis, iš Prancūzijos teniso federacijos perimtas principas, yra grindžiamas tuo, jog vaikai, nepaisant skirtingų trenerių, būtų mokomi pagal vieną metodiką. Tokiu būdu užtikrinamas nuoseklus darbas treniruotėse, užkertamas kelias bereikalingam mėtymuisi, o tai, savo ruožtu, atneša apčiuopiamų rezultatų. Taip pat, pastarųjų vizitų metu jau daugiau dėmesio skiriu sportinio rengimo rėžimą pasirinkusiems žaidėjams.

Turite didžiulę tarptautinę patirtį, aktyviai važinėjate po pasaulį. Kas jums į akis krenta viešint Vilniuje?
Metams bėgant akademija žengė didžiulį žingsnį į priekį – iš įprasto treniruočių centro ji tapo daugiafunkce ateities kartos tenisininkų kalve, visiškai atitinkančia pasaulinius standartus. Akademijos auklėtiniai, norėdami tapti profesionalais, šioje vietoje turi visas galimybes savo rankose.

Juk čia yra 20 teniso kortų su puikiai išvystyta infrastruktūra. Akademijoje dirba ne tik teniso, bet ir fizinio rengimo treneriai, sporto medikas – visi jie rūpinasi sportininkų techniniu ir fiziniu pasiruošimu, traumų prevencija bei tinkama mityba. Ką jau kalbėti apie čia teikiamą finansinę paramą iš „Teniso talentų“ fondo geriausius rezultatus demonstruojantiems sportininkams. Net neabejoju, kad tokia aplinka motyvuoja jaunuolius dirbti treniruočių metu, didžiuotis, kad esi šios akademijos auklėtinis.

Ar po 4 metų pastebite teigiamų pokyčių akademijos trenerių darbe?
Tai žinoma. Pastebiu vis didesnį trenerių norą dalintis patirtimi tarpusavyje. Tai labai naudinga, mat skirtingos patirtys ir praktikos leidžia būti universaliam, pagal savo auklėtinių poreikius atsirinkti geriausias treniravimo metodikas, principus. Džiaugiuosi ir dėl to, kad čia treneriai tampa vis atviresnių pažiūrų, kryptingiau siekia užsibrėžtų tikslų ir dega noru savo auklėtiniams suteikti aukščiausius standartus atitinkančias treniruotes.

Vilniaus teniso akademijai pavyko tą pasiekti ne tik investuojant į savo trenerių ugdymą, bet ir kuriant sveikai konkurencingą aplinką, kuri skatina nuolatos augti ir tobulėti ne tik patiems treneriams, bet ir jų auklėtiniams.



O kaip dėl pačių jaunųjų tenisininkų, ar įžvelgiate jų progresą?
Štai, žvelgiant į dešimtmečius – prieš metus aš mačiau vieną vaizdą, o šiandien jis yra visiškai kitoks. Žaidimo tempas, techniniai momentai ir netgi pats mąstymas – trumpai tariant jie tobulėja žvėriškais tempais. Dalis jų neabejotinai turi ne tik visas reikalingas savybes bet ir tikrą norą tapti profesionaliais žaidėjais.

Viskas yra čia, treneriai, infrastruktūra, o jeigu turi ir nenumaldomą troškimą – anksčiau ar vėliau išaus ir triumfo akimirka. Tada viskas paliekama tik kruopelytei sėkmės, nes sėkmė sporte taip pat neretai turi svarų žodį.

Tačiau šiandien vis dažniau kalbama apie menką jaunuolių motyvaciją užsiimti sportu. Kaip šį iššūkį turi priimti treneris?
Reikia įvertinti tai, kad šiandien žaidėjai, kaip profesionalai, subręsta vėliau. Jeigu potencialą turintis žaidėjas vis dar nesuvokia, ko jis nori iš gyvenimo, trenerio tikslas yra siekti kiek įmanoma ilgiau išlaikyti jo entuziazmą korte. Nes jeigu vaikui bus leidžiama taip lengvai palikti sportą, o jis tik po kelių metų supras, kad vis dėlto nori žaisti tenisą, gali būti jau per vėlu.

Galima teigti, kad visi vaikai, kurie ateina į treniruotes yra motyvuoti. Tačiau kai kurie jų savo motyvaciją laiko po devyniais užraktais, todėl reikia jiems padėti ją išlaisvinti, o tai, savo ruožtu, teigiamai atsilieps ir jų rezultatams. Tą padaryti yra vienas svarbiausių trenerio uždavinių, kurį įgyvendinti galima tik gebant kurti šiltus tarpusavio santykius, mokant bendrauti bei stengiantis būti supratingu.

Akcentuojate bendravimo svarbą. Kodėl trenerio darbe tai yra svarbu?
Aš neneigsiu, kad trenerio patirtis, techninis pasiruošimas ir baziniai įgūdžiai yra be galo svarbūs. Tačiau jo gebėjimas bendrauti yra svarbiau už viską. Gali žinoti daugybę techninių teniso paslapčių, tačiau jeigu nemoki jų aiškiai perduoti savo auklėtiniams, gausis šnipštas ir tavo darbas nueis perniek. Šiuolaikinis treneris turi turėti ir psichologijos žinių, mat reikia visuomet stengtis identifikuoti savo auklėtinių problemas ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Juk tai galiausiai atsiliepia ir rezultatams.

Sporte esate linkęs be reikalo nevartoti žodžio „talentas“.  Kodėl?
Aš jį tiesiog kitaip suvokiu. Žaidėjas gali turėti tam tikrus fizinius, žaidimo pajautos gebėjimus, geresnę koordinaciją, bet juk tai nėra savaiminis talentas – tai tik tam tikri įgimti gabumai, galintys turėti įtakos žaidimo sėkmei. Todėl, mano įsitikinimu, talentas yra gebėjimas prisiversti sunkiai dirbti bei rodyti aukštus rezultatus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jų neįmanoma pasiekti be sunkaus darbo ir nuolatinio visų profesionaliam sportininkui priskiriamų savybių ugdymo.