Bėgikė siekia to, ko nedarė nė viena lietuvė

Siekti tikslo – bilieto į 2020 m. Tokijo parolimpiadą – regėjimo negalią turinčiai 26 metų vilnietei padeda treneris Linas Balsys. 2004 m. Atėnų parolimpiados maratono rungties bronzos medalininkas neslepia didžiausio savo noro – kad auklėtinė aplenktų savo mokytoją ir atverstų naują puslapį Lietuvos parolimpinio judėjimo istorijoje.

A. Garunkšnytė šiemet jau startavo Vilniaus ir Frankfurto maratonuose, ją nuo parolimpinio normatyvo skyrė vos kelios minutės.

 

Rugsėjį debiutiniame Vilniaus maratone A. Garunkšnytė 42 km 195 m distanciją įveikė per 3 val. 32 min. 43 sek. Iki parolimpinio normatyvo stajerei pritrūko mažiau nei trijų minučių. Spalio pabaigoje Frankfurte vilnietė trasoje sugaišo daugiau laiko. Dabar su treneriu aiškinasi, ką reikėtų pakeisti pasiruošime ir varžybose.

 

„Vilniaus maratonas man buvo pirmasis gyvenime. Labai jo laukiau ir visą vasarą labai daug dirbau, bet… Treneris planavo visai kitą laiką, aš irgi galvojau, jog bus geriau nei gavosi. Abu maratonai – ir Vilniaus, ir Franfurto man labai prisvilo. Dabar aiškinamės, kas nutiko, ko pritrūko. Esminė bėda – antra maratono pusė. Startuoju visada gerai, bet ties viduriu kažkas nutinka ir tempas krenta. Mėginame aiškintis, kas tai lemia ir stengsimės gerinti laiką“, – savikritiškai apie pirmuosius žingsnius maratone sakė A. Garunkšnytė.

 

A. Garunkšnytė sporte – ne naujokė. Vilnietė yra išbandžiusi šoudauną (aklųjų stalo tenisą), tačiau save atrado lengvojoje atletikoje. Sportininkė nuo 15-os metų pradėjo lankyti treniruotes – bėgo 400 m, 800 m, 1500 m ir 3000 m. Pasukti į ilgų nuotolių bėgimą A. Garunkšnytė nusprendė šiemet.

 

„Pavasarį pasikalbėjome su treneriu, kad reikia pabandyti bėgti maratoną. Vidutinio nuotolio distancijose rezultatai sustojo ir nebekilo. Kai nėra rezultato, nebelieka prasmės varžytis. O aš norėjau tobulėti. Prieš priimdama galutinį sprendimą porą kartų išbandžiau jėgas pusės maratono distancijoje. Po pirmo bėgimo, kuriame startavau visiškai nesiruošusi, man viską labai skaudėjo. Sau sakiau: viskas, daugiau nebėgsiu, nes labai sunku. Bet po poros mėnesių nusprendžiau pabandyti dar kartą. Šį kartą viskas pavyko daug geriau, pagerinau savo laiką ir nusprendžiau, kad kitas žingsnis bus maratonas“, – sakė A. Garunkšnytė, šių metų „Citadele Kauno maratono“ pusės maratono distancijoje užėmusi trečią vietą tarp moterų ir daugiau nei 10 minučių pagerinusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių rekordą.

 

Perėjimas iš vidutinių nuotolių bėgimo į maratoną visiškai pakeitė A. Garunkšnytės dienotvarkę. Bėgikė net juokauja, kad pasidarė nuobodi, nes daug mažiau laiko gali skirti draugams. Tiesiog nelieka jėgų.

 

„Turime darbines ir poilsines savaites. Darbo savaitės dienomis rytais bėgioju atkarpas, po trumpo poilsio bėgu krosą ir einu į fizinio rengimo treniruotę. Būna dienų, kai tik bėgu krosą po du kartus per dieną. Net pradėjau miegoti tarp treniruočių, nes labai išsikraunu, organizmas pats reikalauja poilsio. Pradžioje buvo sunkiau psichologiškai nei fiziškai. Krūvis labai pasikeitė. Skaičiuoju nubėgtus kilometrus, o skaičiai kartais nustebina pačią. Liepą nubėgau net 400 kilometrų. Tai yra rekordas. Man tai tokie skaičiai yra tiesiog „wow“, – apie pokyčius treniruočių procese pasakojo A. Garunkšnytė.

 

Alinantį treniruočių procesą vilnietė spėja derinti su studijomis – mokosi renginių organizavimo paslapčių. Bendrauti mėgstanti bėgikė neslepia, kad norėtų siekti savo ateitį ne tik su sportu, bet ir šia veikla.