Treneriai padavė rankas

 
Būna taip: kartais ir geriausi draugai susipyksta. Ilgam. Tačiau ilgainiui pajunta, kad vienas be kito negali gyventi ir susitaiko. Taip atsitiko ir su dviem įžymiais Lietuvos dviračių rinktinių vyr. treneriais Valerijumi Konovalovu bei Antanu Jakimavičiumi, kurie, ilgai pykęsi ir nesikalbėję,  pagaliau padavė vienas kitam rankas ir pradėjo bendradarbiauti
 
Ankstesniais metais judviejų tandemas buvo nuostabus. Gražiomis pergalėmis džiugino dviračių plento meistrės, vadovaujamos trenerio Valerijaus Konovalovo, o jam didelis pagalbininkas buvo dabartinis Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneris Antanas Jakimavičius, išugdęs olimpietes Rasą ir Jolantą Polikevičiūtes bei Rasą Mažeikytę. Jis rinktinei rengė jaunimą, kuris papildydavo moterų komandą.
 
Kada karaliavo plente rungtyniaujančios dviratininkės, trekas buvo šešėlyje. Tada buvo Valerijaus Konovalovo era. Tačiau vieną gražią dieną juoda katė perbėgo kelią tarp abiejų trenerių. Tandemas iširo. V. Konovalovas ir A. Jakimavičius pradėjo dirbti kas sau. Kaip ir ankstesniais metais, V. Konovalovas visą dėmesį buvo sutelkęs plentui, o A. Jakimavičius nutarė  sukurti savąją dviračių treko mokyklą ir joje išbandyti save. Ilgai laukti rezultatų nereikėjo. Greitai atėjo pripažinimas, Lietuvos dviračių treko meistrės tapo žinomos visame pasaulyje.
 
Tačiau abu prityrę treneriai ir toliau nesitaikė, nors jie, jeigu nebūdavo išvykę į treniruočių stovyklas, matydavosi kiekvieną dieną – mat jų sporto bazės yra įsikūrusios tame pačiame kieme viena priešais kitą. Tiktai V. Konovalovo vadovaujamo „Fortūnos“ klubo patalpos – vienos geriausių pasaulyje, o A. Jakimavičiaus – vienos prasčiausių. Bet, gink Dieve, trekininkės į „Fortūnos“ sporto bazę niekada neužsukdavo pasitreniruoti. 
 

 
 Abu konfliktuojančius trenerius bandė sutaikyti Lietuvos dviračių sporto federacijos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovai. Tačiau veltui. Bene sunkiausia buvo Panevėžio sporto centro direktoriui Broniui Pliavgai, kuriam reikėjo laviruoti tarp abiejų didelio meistriškumo dviračių sporto trenerių. Ir štai perkūnas iš giedro dangaus: V. Konovalovas ir A. Jakimavičius pagaliau susitaikė, sutarė dirbti kartu!
 
Kas turėjo lemiamos įtakos, kad padavėte vienas kitam rankas?, - paklausiau V. Konovalovo.
Seniai reikėjo gyventi draugiškai. Antanas Jakimavičius – lyg ir mano mokinys (tikrasis jo treneris – alytiškis Napoleonas Buinauskas), 1980 m. jį iš Alytaus prikalbinau atvažiuoti į Panevėžį dirbti kartu. Jam patikėjau ugdyti jaunimą, o aš treniravau suaugusias merginas. Pirmieji metai jaunam treneriui buvo labai sunkūs, neturėjome geros sporto bazės. Name, kuriame  glaudėsi dviratininkės, nebuvo vandens, kanalizacijos, patiems teko kūrentis pečių. 
 
Kai Laima Zilporytė per Seulo olimpines žaidynes pelnė bronzos medalį, įrašiau, kad treneris Antanas Jakimavičius dirba mūsų komandoje. Jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, Antanas gavo trijų kambarių butą. Gabus treneris tvirčiau atsistojo ant kojų. Natūralu, kad, jis, kaip mano mokinys, norėjo aplenkti savo trenerį. Mačiau, kad jaunas treneris subrendo ir nori sukurti kažką savito.
 
Porą sykių Antanas buvo išėjęs iš mūsų komandos, bet vėl sugrįžo. Jam padėjau su sportiniu inventoriumi, dviračių staklėmis. Nebuvo taip, kad mes „draskytumės“, bet pamažu tarp mūsų kilo konfliktas. Sakiau jam, kad po kiek laiko, kai taps stiprus treneris, koks yra dabar, pasijus  dosnesnis kitiems – jis jau bus numalšinęs šiokį tokį egoistinį troškulį, siekdamas išreikšti save.
 
Dabar Antaną Jakimavičių pripažįsta visas pasaulis, jo grupėje treniruojasi pasaulio čempionė ir rekordininkė Simona Krupeckaitė, Europos čempionato medalininkė ir Europos čempionė Vilija Sereikaitė, talentingas jaunimas. Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneriui visada esu pasirengęs padėti viskuo, kuo tiktai galėsiu, trekininkėms tiesiu ranką. Aš tikrai didžiuojuosi, kad A. Jakimavičiaus vadovaujama komanda pasiekė tokių nuostabių rezultatų.  
 
Ar su Antanu Jakimavičiumi jau teko kartu pabūti per treniruočių stovyklas?
Teko. Neseniai su juo buvau treniruočių stovykloje Kroatijoje. O kaip kitaip? Jis puikiai supranta, kad vienas nieko nepadarys, reikalinga komanda. Kadangi turime treką, mūsų „Fortūnos“ dviračių klubas, kuriame treniruojasi daug pajėgių dviratininkų, pirmiausiai žiūrės, kas labiausiai tiks trekui, o kitas sportininkes rengsime plentui.
 
Treko rinktinės vyr. treneriui ugdome neblogas jaunes, kurios jau dalyvavo dvejose trekininkių treniruočių stovyklose. Neapsižiūrėsime, kai tos jaunos dviratininkės sulauks 23-ejų metų, o jaunutės taps jaunėmis. Jeigu nori turėti gerų sportininkių, treko rinktinės vyr. treneriui „Fortūnos“ klubo paslaugų nėra kaip atsisakyti, tuo labiau, kad jis pats paprašė mūsų padėti. Taip pas jį atsirado kelios mūsų klubo dviratininkės. 
 
Artėja pasaulio dviračių treko čempionatas Kopenhagoje, ko jame tikitės?
To reikėtų klausti rinktinės vyr. trenerio. Pasakysiu savo nuomonę: šis čempionatas bus labai svarbus, nes nuo jo priklausys kitų metų finansavimas. Kasmet esame priversti kautis dėl taškų ir pagal juos skiriamo finansavimo. Neišgyvensime, jeigu nebus rezultatų, medalių - esame prie jų pririšti. Labai džiaugiuosi, kad teisę rungtyniauti čempionate iškovojo ir vyrų 4 km komandinių persekiojimo lenktynių kvartetas. Rinktinės vyr. treneris A. Jakimavičius pasiūlė važiuoti Tomui Vaitkui, Gediminui Bagdonui, mano sūnui Ignatui ir Ramūnui Navardauskui. 
 
Jeigu viskas klostys sėkmingai, dviratininkai kelioms dienoms turėtų atvažiuoti į Panevėžį bendroms treniruotėms. Negalutiniais duomenimis, kovo 17 d. į Lietuvą turėtų sugrįžti ir mano sūnus, kuris treko komandai niekada neatsisako padėti, o ir klubas tomis dienomis jį išleidžia.  Manau, kad per pasaulio čempionatą mūsų 4 km komandinių persekiojimo lenktynių kvartetas, net ir be specialių treniruočių turi galimybių patekti į dešimtuką, o dar po metų - kovoti dėl kelialapių į Londono olimpines žaidynes.