V.Kidykas: „Andrius viską daro maksimaliai“

Seulo, Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, 1988 m. Europos čempionato disko metimo bronzinis prizininkas kaunietis Vaclovas Kidykas – vėl olimpe. Čia jis užkopė kartu su savo auklėtiniu Andriumi Gudžiumi, rugpjūčio 5 d. pranokusiu savo trenerio rezultatus ir tapusiu pasaulio čempionu.

Londone vykusiose planetos pirmenybėse 26 metų A. Gudžiui auksą garantavo 69 m 21 cm nusviestas diskas. Jis 2 cm aplenkė sezono lyderį švedą Danielį Ståhlį. Bronzą iškovojo amerikietis Masonas Finley’is – 68 m 3 cm. 

Po pergalės A. Gudžius sulaukė ir šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo.

Simboliška, kad pasaulio čempionu kaunietis tapo praėjus lygiai 25 metams nuo kito Lietuvos disko metiko Romo Ubarto triumfo 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse. Tuo pačiu A. Gudžius tapo antruoju šios rungties atstovu iš mūsų šalies, laimėjusiu pasaulio čempionato auksą, – prieš tai du kartus tai padarė Virgilijus Alekna (2003 ir 2005 m.).  

Dar vieną titulą A.Gudžius į savo sąskaitą įsirašė rugsėjo 1 d. triumfavęs „Deimantinės lygos“ finale Briuselyje. Ten pergalę lėmė 68 m 16 cm.

Švedas D. Ståhlis šį sezoną diską mėtė už 71 m ribos. Ar, sėdėdamas Londono stadione ir stebėdamas kovas, pagalvojai, kad Andriui nugalėti užteks 69 m 21 cm? – paklausėme jau 13 metų A. Gudžių treniruojantį V. Kidyką.

Maniau, kad pergalei pasiekti nereikės numesti 69 metrų. Vienas dalykas, kai diską mėtai namie, pučiant palankiam vėjui, kaip dažniausiai daro švedas, ir visai kas kita – per pasaulio čempionatą. Išvykdamas į Londoną, savo treniruočių žurnale, kuriame užfiksuoju kiekvieną Andriaus metimą, o po to analizuoju, parašiau, kad medaliui pelnyti užteks 66 metrų, o auksui – 68. Pasirodo, apsirikau. Čempionato medalininkai gerokai nuėjo į priekį. 
 

Jo pergalingas metimas buvo techniškai puikus, tačiau, pažiūrėjus vaizdo įrašą, matyti, kad diskas leidosi gerokai užverstu kampu. Jeigu būtų normaliai pataikyta, jis galėjo nuskrieti kokiu metru toliau. Andrius iš karto pajuto, kad sektoriuje padarė klaidą. Jis ypač jaučia, kiek numeta. 
 

Tarkime, per pratybas Andrius atlieka tam tikrą skaičių metimų, o jų geriausius norime nusifilmuoti. Nusifilmuojame, bet nežinome, koks rezultatas. Patikėkite: Andrius tik vienintelį kartą apsiriko vienu metru, o praktiškai savo rezultatą atspėja kone 5–10 cm tikslumu. 

Tapęs pasaulio čempionu, televizorių ekrane Andrius atrodė kažkoks suglumęs, sutrikęs.
Jis – kuklus, santūrus žmogus. Natūralu, kad džiaugsmingos emocijos jį truputį prislėgė. 

Aš jį pasveikinau ir pasakiau, kad yra šaunuolis. Andrius atsakė: „Treneri, jums didžiulis ir nuoširdus ačiū.“

Absoliučiai ramus. Šiais laikais dopingo kontrolė toli pažengė į priekį, kažką nuslėpti nėra jokių galimybių. Jeigu ką nors pavartosi, bus išaiškinta. Andrius yra tikrintas daug kartų, vien šį sezoną gal šešis ar septynis kartus. Jį buvo bandyta patikrinti ir per paskutinę treniruočių stovyklą Palangoje, rengiantis pasaulio čempionatui.
 

Dopingo kontrolės darbuotojai į Palangą atvažiavo pačią paskutinę dieną, o mūsų jau nebuvo. Puikiai atlikę savo darbą, treniruočių stovyklą sutrumpinome viena para ir grįžome į namus. Andrius jiems paskambino ir pasakė, kad yra namie, ir galima jį patikrinti. 

Andrius įtrauktas į itin kontroliuojamų sportininkų sąrašą, nes per čempionatus, kitas varžybas yra pajėgus kovoti dėl apdovanojimų. Jo gyvenimas suskaičiuotas pusės valandos tikslumu. Po pasaulio čempionato buvo gautas oficialus pranešimas, kad Andriaus organizme neaptikta jokių draudžiamųjų preparatų.

Iš pradžių apie tuos pinigus nebuvo nė minties. Andrius iškovojo aukso medalį, buvo aišku, kad jis padarė ypač rimtus darbus. Neturėjau informacijos, kiek bus įvertinti šitie jo darbai. Apie tai perskaičiau internete. Mano nuomone, 20 tūkst. eurų už aukso medalį – tikrai mažai. 
 

Žinoma, ir tūkstantis eurų – nemaži pinigai, tačiau premijos turi būti skiriamos pagal pelnytą trofėjų. Tarkime, olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus ir čempionas Lietuvoje paskatinimas 115 tūkst. eurų premija. Pasaulio čempionatai vyksta kas porą metų ir juose dalyvauja tie patys sportininkai, vyksta tokia pati didžiulė konkurencija, skiriasi tik varžybų pavadinimas. 

Keisčiausia tai, kad tarptautinių sporto federacijų rėmėjai moka gerokai daugiau nei Lietuvoje. Tarkime, lenkui Piotrui Małachowskiui už pasaulio čempiono titulą koncernas „PKN Orlen“ sumokėjo vienkartinę 40 tūkst. JAV dolerių premiją. 
 

Duok Dieve. Yra bendrovių, kurios noriai kviečia pasaulio čempioną papietauti ir su juo pabendrauti. Kol kas dar viskas, kaip sakoma, vyksta „ant karštųjų“. Kaip bus toliau – matysime.

Šitas modelis pasiteisino ir praėjusiais metais. Prieš išvykstant į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, Andrius per pratybas atsarginiame stadione, pučiant nedideliam priekiniam vėjui, pasiekė 68 m 60 cm. Tačiau modelis – ne kompiuteris, kur padarei programą ir sportininkas ją atliko. 
 

Žmogus yra su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Šis sezonas Andriui buvo ypač sunkus ta prasme, kad jis neturėjo iškovojimų ir per varžybas jam reikėjo užsitvirtinti save, užimti tam tikrą vietą. Tai jam pavyko padaryti gegužės pabaigoje, kai per tarptautines varžybas Lenkijoje diską nusviedė 68 metrus. 
 

Tačiau iki paskutinės dienos nežinojome, ar Andrius bus kviečiamas į „Deimantinės lygos“ varžybas. Tik iš vakaro buvo pranešta, kad, Andriau, čiupk sportinį krepšį ir atvyk į tas varžybas. Per visą sezoną mūsų pagrindinis tikslas buvo ne „Deimantinės lygos“ varžybos, o pasaulio čempionatas. Prieš jį sumažinome krūvius ir tai davė tinkamą rezultatą.
 

Poeziją tikrai mėgstu, bet, atvirai kalbant, man Lietuvos poezijos gaila. Poezija nepavaldi laikui, tačiau, paėmęs į rankas mūsų geriausių poetų eilėraščių knygas ir perskaitęs, – gailiesi išleidęs pinigus... Išsakėte puikią mintį apie ketureilį, gal reikės ir sukurti. 


 

Kažkada savo kolegos R. Ubarto paklausiau, ar jis ieško kažko ypatingo savo metimų technikoje. Jis man atsakė: „Ko čia beieškosi, viskas ir taip aišku.“ Puikiai žinau, kad kiekvienas žmogus yra individualus, ir metimo technika kiekvienam skirtinga. Tarkime, V. Aleknos ir R. Ubarto rankos yra daugiau nei 220 cm, mano – 207 cm, o Andriaus – 205 cm. 
 

Tai skirtingi parametrai, skirtingos galimybės. Ilgą laiką bandžiau pritaikyti Virgilijaus modelį, panašiai treniruotis, tačiau juk Gudžius – ne Alekna. Po truputį, po truputį pritaikiau kitą modelį. Kad ir kaip būtų keista, bet Andriui labai padėjo... praėjusiais metais gauta trauma. Kai jis negalėjo priminti kairės kojos, buvo priverstas daugiau dirbti su dešiniąja. 

Tai – specifiniai judesiai, kuriuos pajunti tik deramai nevaldydamas kairiosios kojos. Techniką suformavome, atsižvelgdami į tai, kad Andriaus raumenys yra „guminiai“, paslankūs. Daug padėjo profesorius Arvydas Skurvydas. Prieš išvykstant į Portugaliją, buvo atliktas didelis krūvis, todėl nusprendėme pas jį atlikti mokslinius tyrimus. 

Kai Andrius buvo patikrintas, išryškėjo daug naujų tyrimo duomenų. Pagal tuos parametrus pasaulyje praktiškai už Andrių nėra pranašesnių. Tai sakau, nenorėdamas išaukštinti savo mokinio. Kuria prasme Andrius visus lenkia? Per vieną milisekundę visu pajėgumu įtraukiami visi kūno raumenys. 
 

Andriaus motorinė sistema išvystyta taip, kad maksimaliai gali įjungti visus raumenis. Jo metimo techniką sumodeliavome taip, kad būtų aktyvus finalas ir, kai sudirba motoriniai vienetai, diskas lyg kulka šauna tolį.

Prieš 13 metų kartu su kolega Albinu Miliausku, su kuriuo kartu dirbome buvusioje „Vilties“ lengvosios atletikos mokykloje (dabar ji vadinasi „Startas“ ir joje plėtojamos penkios sporto šakos), kilo mintis paieškoti gabių vaikų, tad pavasarį nuvažiavome į Vilkiją.
 

Apsilankius mokykloje, pro mus praėjo kone dvimetrinis jaunuolis, kuriam tebuvo 13 metų. Mano kolega jį sustabdė ir paklausė, ar jis sportuoja. Andrius atsakė, kad taip, žaidžia krepšinį. Tačiau žaidžia tik porą mėnesių. Pagalvojome, kad į krepšinį dar nėra įsikabinęs ir jam pasiūlėme atvažiuoti į Kauną pabandyti mėtyti diską ir stumdyti rutulį. 

Andrius iš pradžių į Kauną nesiveržė, bet po dviejų ar trijų dienų vis dėlto atvažiavo. Iš pradžių aplūžusiame Šančių manieže jis stumdė rutulį. Mat disko metikams truputį reikia padraugauti ir su rutuliu. Tačiau rutulys jam nepatiko.

Toks jausmas buvo, nes kiekvieną sezoną Andrius gerino savo rezultatus, per varžybas numesdavo 2 metrais toliau. Mačiau, kad jis turi potencialą. 
 

Andrius jau subrendo kaip vyras, yra šeimos žmogus, augina trejų metų Viktoriją ir šešerių Andrių, ar su mokiniu bendrauji ne tik stadione, bet ir namų aplinkoje?

Nepraleidžiame nė vieno gimtadienio. Žavi jų šeimynėlė, be galo nuoširdi ir vaišinga. Jie surengia tokius vaikų gimtadienius, lyg jiems būtų 10 ar daugiau metu. Andrius ir jo žmona Dovilė viską atiduoda savo šeimai. Kai dėl mudviejų bendravimo, tai man Andrius – kaip sūnus, nes manasis Karolis gyvena Anglijoje jau 10 metų.

Jį visą laiką kalbinu grįžti į Lietuvą, į savo žemę, tačiau kiekvienas renkasi savo likimą. Dukra Eglė gyvena Kaune, netoli nuo mūsų, man padovanojo puikų anūkėlį Adomą, jam – ketveri. Kai dukra ir anūkėlis su mumis gyveno iki trejų metukų, man tai buvo patys nuostabiausi gyvenimo metai. 

Su Andriumi esame geri draugai: visą laiką būname ne tik stadione, manieže, treniruočių stovyklose, bet kartu važiuojame ir į žvejybą, jis man patarinėja, kokią geriau pirkti meškerę ar kabliuką, švenčiame gimtadienius.

Mankštos, ir jam praktiškai tai tinka. Kai jam pasakau, kad negautų traumos, prieš metimą padarytų normalią mankštą, jis pakelia vieną koją, kitą – mankštinasi taip, kaip jam atrodo. Andrius – Zinaidos Sendriūtės priešingybė. Ji mankštinasi iki pusantros valandos, o Andriui užtenka 5 minučių. 
 

Londone prieš varžybas Andrius visai nemėtė disko, nedarė jokios specialios mankštos. Jam buvo atlikti tik reikalingi tempimai, masažas. Įžengęs į olimpinį stadioną, jis truputį pabėgiojo, pakilojo kojas – ir mankšta padaryta. Puiku, kad jam šito užtenka.

Tai ne mano mintis, o Andriaus esybės bruožas. Tarkime, Portugalijoje per treniruočių stovyklą jis po trumpos mankštos keliskart diską nusviedė po 68 metrus ir išėjo iš stadiono. Kiti disko metikai, Andriaus varžovai, kurie irgi treniravosi Portugalijoje, susiėmė už galvos, kad, atlikęs kokius 10 metimų, Andrius sau ramiausiai paliko stadioną. 
 

Po pasaulio čempionato per pirmąją treniruotę Kaune mokinio paprašiau, kad jis ramiai atliktų kokius porą metimų po 64–65 metrus. Iš pagarbos savo treneriui jis tai padarė, bet toliau jis to daryti jau negali – veržiasi diską mesti maksimalia jėga. Tas pat ir su svoriais. Jis nemėgsta kelti tų pačių svorių, yra maksimalistas. Tačiau, kai tokia jo nervų sistema, – tai puiku, viskas gerai.

Man sunkiai suvokiama, tai ypač talentingi žmonės. Jie viską daro kaip vijurkai, visur sukasi, yra nepaprastai gyvybingi, patys yra kaip dopingas. Per visų pasaulio čempionatų istoriją, manau, nebuvo taip, kad trys disko metikai taip atitrūktų nuo kitų. Penktą vietą užėmęs sportininkas numetė 65 metrus. 
 

Kaip Robertas Hartingas pasakė, kitų metikų likimas jau nulemtas, su medalininkais kovoti nėra jokių galimybių. Tačiau pasaulio lyderių laukia didelė atsakomybė, didžiulis krūvis, jie per visas varžybas bus dėmesio centre. Dabar atidžiai analizuojama jų metimų technika, bandoma kažką sau pritaikyti. Jauni disko metikai, kurie siekia meistriškumo aukštumų, kažką turėtų paimti ir iš Andriaus, ypač iš jo specifinio judesio.

Andrius varžyboms rengėsi Kaune, varžybose nedalyvavo. Jo sportinė forma buvo gera, pavyko ją išlaikyti iki Briuselio. 
 

Po pasaulio čempionato per pirmąją treniruotę Kaune mokinio paprašiau, kad jis ramiai atliktų kokius porą metimų po 64–65 metrus. Iš pagarbos savo treneriui jis tai padarė, bet toliau jis to daryti jau negali – veržiasi diską mesti maksimalia jėga. Tas pat ir su svoriais. Jis nemėgsta kelti tų pačių svorių, yra maksimalistas.