Likimo smūgiai ne žlugdė, o grūdino

Kai kurių sportininkų karjeros atrodo gražios tarsi iš vadovėlių, o kai kurios gyvenimas mėtė taip stipriai, jog kartais sunku suvokti, kaip vienas žmogus galėjo tiek atlaikyti. Tačiau pastarųjų istorijos dažnai būna daug įdomesnės. Viena tokių – lengvaatlečio Dariaus Aučynos, kuris kovose, nesėkmėse ir nuopuoliuose atrado patį save. 

 

Trišuolio ir šuolio į tolį daugkartinis Lietuvos čempionas Darius Aučyna šią vasarą nuliūdino lengvosios atletikos bendruomenę pranešęs, jog pasitraukia iš profesionalaus sporto. 28-erių atletas nusprendė, jog laikas sutelkti dėmesį į kitus dalykus ir sektorių paliko iškėlęs galvą, darsyk tapęs Lietuvos čempionu. Traumų ir įvairių nesėkmių visos karjeros metu kamuotas D. Aučyna pasakojo, jog nuo pat vaikystės lydėję skausmai galop paliko savo pėdsakus ir kūnas nebeleido dirbti tiek, kiek reikėjo aukščiausiems rezultatams pasiekti.

 

Su D. Aučyna kalbėjomės apie vaikystės svajones, karjeros vingius, nuopuolius ir apie tai, kuo gyvena šiandien. Lengvaatletis tvirtino, jog tikėjimo dėka jam nebaisios jokios gyvenimo negandos.

 

Priežasčių buvo nemažai. Pagrindinė buvo ta, jog jau kuris laikas jaučiau, kad kūnas neatlaiko to, ko treniruočių krūviais iš jo prašydavau. Treniruočių proceso vaisiai buvo sunkiai prognozuojami, sustojo tobulėjimas. Kai tai atsitiko, neberodžiau nuolatinių aukštų rezultatų, o dėl to nustojau gavęs stipendijas, nebeturėjau galimybių dalyvauti stovyklose ir tam, kad pragyvenčiau, reikėjo pradėti dirbti. Dienotvarkė tapo įtemptesnė, bet su tuo kažkaip susitvarkiau. Tačiau 2016 m. pirmoje žiemos sezono treniruotėje dar lūžo pėda, o visiškai iki galo atsigauti nepavyko. Taip pat jaučiau, jog jau ateina laikas kurti šeimą, skirti laiko jai. Taigi susidėjus visoms šioms aplinkybėms nusprendžiau atiduoti visą širdį ir išeiti iš sektoriaus aukštai iškelta galva. Tapau Lietuvos čempionu ir pakabinau startukus ant vinies.

Jų išties nemažai, bet visos apie tą patį. Pirmiausia, kai jausdavausi savo paties, kaip sportininko, geriausia versija. Visą sezoną sunkiai dirbdavau, kad tas kelias savaites per metus jausčiausi taip, lyg niekam nebūtų ribų. Jei tik kūnas leisdavo, esant gerai kovai sektoriuje, asmeninius rekordus galėdavai ne pagerinti, o tiesiog sudaužyti. Tuomet galios jausmas būdavo neapsakomas. Žinoma, saldus jausmas yra ir laimėti, pasiekti rekordą, aukšto rango varžybose įveikti atranką. Neužmirštama, kai visa tai stebi publika ir į tai teigiamai reaguoja. Bet yra buvę akimirkų, kai beveik viskas vyko vienu metu, o tam išreikšti nėra žodžių.

 

Tuo metu galvojau apie 2012 metų skolą, kai pritrūko 1 cm iki olimpinių žaidynių. Bet po savaitės, kai sportinės euforijos apimtas, per daug save paspaudžiau ir prieš pat startą neatlaikė sausgyslės, gyvenimas ir vėl mane pamokė. Ir taip jau yra nutikę ne sykį. Visada pasižymėjau maksimalizmu, treneriai džiaugdavosi, jog mane reikėdavo stabdyti, o ne raginti, bet tas per didelis krūvis kaupiasi ir kūnas neatlaiko, dažnai pačiu netinkamiausiu metu. Kartais pagalvodavau, kad po viso to atsikelti ir eiti toliau buvo mano likimas. Nuo pat vaikystės esu religingas ir stiprybę krūtinėje pajaučiu būtent kritiniais momentais. Aš tikiu, jog jei myli Dievą, jis bėdoje nepaliks. Treneris, šeima, draugai taip pat yra nepakeičiamas ramstis. Randų lieka, bet jie kieti, ir kai jų daug, tampi stiprus, atsparus.

Tai vykdavo kasmet. Iki šiol negaliu sau atsakyti, ar sekėsi sportuoti, nes turėjau neblogą kūną, ar dėl to, jog be proto norėjau, tuo gyvenau ir neturėjau jokio kito varianto. Gal pastarasis variantas artimesnis tiesai. Buvo laikotarpių, kai apsieidavau be didesnių bėdų, bet jie nebuvo ilgi. Jei nuo vaikystės būčiau kantriau gydęsis kiekvieną mikrotraumelę ar į jų priežastis pažvelgęs dar giliau ir laiku, gal kelias būtų tęsęsis dar ilgai ir būtų klotas auksu. Tačiau eidamas vingiuotu keliu, buvau priverstas daug mokytis, kiekvienąsyk gilintis į žmogaus kūną vis labiau, tobulėti, kol sutikdavau kitą kliūtį ar ribą. Tas vargindavo, bet dėl to dabar galiu dirbti treneriu, nes daug ką esu patyręs savo kailiu. 

 

Tais metais rezultatus davė didžiulis prieš tai buvęs įdirbis. Iki tol kasmet bręsdavau, formavausi, mokiausi, o būdamas 22-23 metų pajaučiau, jog jau atlaikau vyriškus krūvius, taip pat labiau save tausojau. Ir tai davė rezultatų. Dar nemažai laiko užtruko pažinti save, atsirinkti, kas labiausiai tinka. Neneigsiu ir to, jog tuomet finansavimas,sąlygos ir dėmesys taip pat buvo didžiausi.

 

Augant svajonės kito. Būdamas vaikas tiesiog sportavau ir tai buvo geriausia mano dienos dalis. Kai pradėjo sektis, pradėjau norėti daugiau. Jaunučių, jaunių amžiaus grupėse Lietuvoje visuomet būdavau antras, tačiau vieną rudenį atėjęs į pirmą treniruoti pasakiau sau, kad būsiu pirmas. Pradėjau sparčiai tobulėti ir tai pavyko, tada jau pradėjau svajoti tuo užsiimti profesionaliai. Patekau į Lietuvos olimpinį sporto centrą, o čia sėkmingo sportininko kriterijai jau buvo kiti. Siekiau patekti į tarptautinę areną, tapti suaugusių čempionu, iškovoti medalių, pasiekti rekordų, gyventi iš sporto. Svajonės pildėsi, pačios didžiausios galbūt ne, tačiau visada stengiausi tobulėti kaip žmogus ir man tai ir yra gyvenimo grožis.

 

Dabar gyvenu šeima ir darbu. Dirbu „Lietuvos ryto“ dublerių komandoje, labai džiaugiuosi žmonėmis šioje srityje ir apskritai pokyčiais gyvenime. Nors sportas ir liko mano gyvenime, bet tik toks, kokio aš noriu, o ne toks, kokio reikia didiesiems rezultatams pasiekti. Dabar man nepaprastai malonu matyti augančius ir stiprėjančius mano treniruojamus sportininkus. Noriu padėti jiems siekti jų pergalių. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, svajoju apie vaikus, su kuriais galėčiau pasidalinti viskuo ir atiduoti jiems viską. Kitą vasarą su sužadėtine ruošiamės vestuvėms. Noriu, jog jos gražiai praeitų ir po jų jau pildytųsi kitos svajonės. Kiekvieną dieną seku savo vidų ir tikiu Dievu, o jis pasirūpins, jog neprapulčiau.