Olimpiečiai Vankuveryje gėdos nepadarė

Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti: organizacine prasme Lietuvos tautinis olimpinis komitetas padarė viską, kad sportininkai gerai pasirengtų olimpinėms žaidynėms. Savo pažadus įvykdėme, mūsų jaunimas buvo pasitempęs, olimpinėse trasose atidavė visas jėgas. Pirmą kartą pasijaučiau ramiai, mūsų olimpiečiai Lietuvai gėdos nepadarė. Žinoma, norėjosi geresnių rezultatų, tačiau mūsų sportininkai juos pasiekė tokius, kokius galėjo..

Ką reikėtų daryti, kad sportininkų rezultatai būtų geresni?

Aš žinau, ką reikėtų padaryti, bet, tiesą sakant, nežinau, kaip tai padaryti. Yra daug faktorių, kurie ne nuo manęs ir ne nuo LTOK ar Sporto departamento priklauso. Klausiate, kaip tai padaryti? Žinau, kad reikia nueiti pas tą, tą ir tą, tačiau ar būsūme išgirsti ir ar bus veiksmas – nežinau. Žiemos sportas pas mus – Achilo kulnas, tačiau turint tam tikrą tikslą ir gerus norus, galima daug ką pasiekti.

Lietuvos olimpiečiams LTOK skyrė išskirtinį dėmesį, kritikos, manau, po žaidynių nesusilauksite ...   

Sportininkus ir vasarą, ir žiemą lankėme per treniruočių stovyklas Ignalinoje, su olimpiečiais buvome ne kartą susitikę, palaikėme glaudžius ryšius su federacijomis. Per pačias žaidynes mes taip pat didelį dėmesį skyrėme sportininkams, nes jiems to dėmesio reikia. Būdami kartu su jais Vankuveryje, tikrai galiu teigti, kad kai kurie mūsų sportininkai yra didelio meistriškumo. Sportininkai turėjo vidinį tikslą garbingai kovoti, ir, manau, jie tai įvykdė. O štai sporto federacijos kol kas kelia sau norimas užduotis, neanalizuodamos, ar sportininkai jas gali įgyvendinti, ar ne. Realiai matyti, kad negali. 



Paprastai savo pasirodymus tradiciškai esame įpratę vertinti su kaimynais estais ir latviais. Jie iš Vankuverio grįžo su medaliais ir suteikė daug džiaugsmo savo gerbėjmams, o mūsų aukščiausios vietos – 18-a ir 25-a … 

Aš pirmasis pasveikinau estus ir latvius, jiems laimėjus medalius. Tačiau mes už kaimynus geriau pasirodome per vasaros olimpines žaidynes, kur vasaros sporto šakos – mūsų prioritetas, iš olimpinių žaidynių visada parsivežame medalių. Latviams Vankuveryje atstovavo 59 sportininkai, tačiau jie medalius pelnė tiktai rogučių sporto varžybose, o mes šios šios sporto šakos nekultivuojame. Bobslėjus – irgi latvių sportas. Latviai būtent galėjo gerai pasirodyti tiktai šiose dviejose sporto šakose, o ledo ritulyje viską pralaimėjo. Atmetus tas sporto šakas, kas lieka? Diana Rasimovičiūtė aplenkė ir latves, ir estes. Pastarųjų prestižą gelbėjo vėl į didįjį sportą sugrįžusi Kristina Šmigun-Vehi, laimėjusi sidabro medalį, ir vienintelėse 50 km distancijos varžybose dalyvavęs 38-erių metų A. Verpalu ir užėmęs šeštą vietą. Estai ir latviai namie turi keliskart geresnes sąlygas, nei mes, tačiau kur kitų jų sportininkų pasiekima?

Atskira kalba apie Lietuvos biatloną, kur padarytas didelis žingsnis į priekį. Kaip Jūs vertinate tas permainas?

Federacija ir jos prezidentas Arūnas Daugirdas daug padarė, kad atsigautų Lietuvos biatlonas. Dirba visa jų komanda, kurioje daug šios sporto šakos entuziastų. Biatlonininkai tapo vieninga šeima. Savo profesionaliu požiūriu į darbą išskirtinis asmuo – Diana Rasimovičiūtė. Jos sėkmingam pasirodymui didelės įtakos turėjo latvių biatlonininkai, su kuriais treniruojasi ignalinietė kryptingai siekia aukštų rezultatų. 

Lietuvoje jau pradėtos populiarinti naujos sporto šakos akmensvydis ir čiuožimas trumpuoju taku. Kaip galvojate, ar prigis tos sporto šakos?

Parodys ateitis, tačiau tai, kad atsiranda šių sporto šakų entuziastų labai gerai. Jos galėtų prigyti, nėra taip sudėtinga – akmensvydį gali žaisti ir jaunas, ir senas. Tačiau bėda ta, kad ir čia neturime sporto bazės, kuri kainuoja nemažus pinigus. Čiuožime trumpuoju taku turime du jaunus perspektyvius čiuožėjus – Agnę Sereikaitę ir Paulių Glušiną. Jeigu jie turės sąlygas, ambicijų, po ketverių metų gal ir gali tarti svarų žodį, patekti į Sočio olimpines žaidynes… Reikėtų pagalvoti ir apie akrobatinį slidinėjimą. Esu matęs nepaprastai talentingų žmonių, kurie sportuoja Visagine. Jeigu turėtume viziją, kurią galėtume įgyvendinti, manau, kad be didelių investicijų galėtume propaguoti dar kelias naujas sporto šakas. Juk yra valstybės programa – tad, gal būt, pasikvietus specialistus iš kitur, kodėl ja nepasinaudojus ir sportui?

 

Išsamų intervių su LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu skaitykite laikraštyje „Sportas“