Jaunieji tenisininkai renkasi Vilnių

Matydami laimingus ir tobulėjančius vaikus, tėvai džiaugiasi pasirinkę Vilniaus teniso akademiją (VTA), nors dėl to jų atžalos turėjo palikti namus ir gimtąjį miestą. Tokį kelią pasirinko daugybė VTA auklėtinių, o Ainius Sabaliauskas ir Patricija Paukštytė jau iškovojo ne vieną pergalę įvairiose varžybose. 

 

 

A. Sabaliauskas tenisu susidomėjo tada, kai atsitiktinai namie rado seną tėvų teniso raketę. Pabandė mušinėti kamuoliuką ir nuo to karto su teniso rakete nesiskyrė, bet dėl jos išsiskyrė su pramoginiais šokiais, kuriuos aštuonmetis lankė iki tol.

 

Dėl teniso jis išsiskyrė ir su gimtuoju Panevėžiu, nes čia tobulėti sąlygų talentingas jaunuolis neturi. „Yra vienas treneris, kuris žaidė su vaikučiais, ir viskas“, – pasakoja mama Asta Sabaliauskienė, nuo rugsėjo išleidusi sūnų į Vilnių, kur trylikametis teniso pamatus pradėjo kloti VTA. Trečiadieniais po pamokų atvykęs į sostinę, A. Sabaliauskas galėjo čia atsiduoti vien tenisui iki pat šeštadienio.

 

Išleisti sūnų iš namų tėvams nebuvo lengva. Bet tokį sprendimą Sabaliauskai priėmė suprasdami, kad VTA jų sūnus turės geriausias sąlygas tobulėti. „Ir treneriai čia geriausi, ir sąlygos. O pats dega noru be proto, užtat ir ryžomės, nes daugiau Lietuvoje nematome, kur galėtume leisti“, – pasirinkimo motyvus dėsto mama.

 

Prieš pasirinkdami VTA, tėvai pirmiausia sūnų išleido į VTA vasaros stovyklą Palangoje. Čia jaunasis tenisininkas susipažino ir dirbo su akademijos treneriu Vadimu Pinko. „Ainiui patiko ir jis visą vasarą ten pramirko. Taip prasidėjo“, – odisėją prisimena A. Sabaliauskienė.

 

Su Vilniaus teniso akademijos specialistais A. Sabaliauskas ir jo tėvai greitai rado bendrą kalbą. Ir tuo džiaugiasi, nes treneris – ne tik teniso specialistas, bet ir žmogus, kuris iš namų išėjusiam jaunuoliui tampa tėvų atsvara.

 

Dabar A. Sabaliauskas pradeda dirbti su Rimvydu Mugevičiumi, kuris buvo pirmasis Ričardo Berankio treneris, o šiandien į teniso aukštumas veda ir savo sūnų Luką.

 

Kalbėdamas apie naująjį savo auklėtinį, VTA treneris R. Mugevičius sako, kad ateityje jis gali būti geras tenisininkas. „Jis jaunas, gabus, geras, bet, kas dėl vyrų teniso, jam dar viskas prieš akis, – įvykių neskubina treneris. – Todėl sakyti, kad tai jau yra geras žaidėjas, nenoriu. Vis dėlto Ainius labai nori žaisti ir tai viena svarbiausių savybių. Jis darbštus, bando, daro, klauso. Neišeina – nenukabina nosies. Tai svarbu“, – žino patyręs teniso specialistas. Todėl su atkakliu ir darbščiu jaunuoju tenisininku R. Mugevičiui dirbti smagu.

 

Tad nors praėję metai, per kuriuos visai šeimai teko taikytis prie naujo gyvenimo ritmo, buvo sunkūs, šiandien, matydami rezultatus, jie džiaugiasi: „Patys netikėjome, kad per tokį trumpą laikotarpį Ainius pasieks tokių rezultatų.“

 

A. Sabaliauskas šį sezoną laimėjo kelis dvejetų turnyrus, vienetų turnyruose žingsniavo iki finalo. Tėvai pastebi, kad per metus sūnus sutvirtėjo fiziškai. Aukštam vaikinui to itin reikėjo, pasikeitė ir žaidimas, taip pat charakteris, mąstymas. „Sportas išmokė disciplinos, savarankiškumo. Iš pradžių buvo sunkiau, bet po kokio mėnesio viskas susistygavo, stojo į savo vietas“, – sako jaunuolis, kuris, praleisdamas tris dienas per savaitę mokykloje, turėjo daug mokytis savarankiškai.

 

Rugsėjį gabaus tenisininko laukia naujas etapas – jis ne tik treniruosis VTA, bet ir taps Vilniaus Ozo gimnazijos auklėtiniu. Tai leis dar labiau susitelkti į tenisą. Mama žino, kad sūnus to laukia. „Jeigu galėtų, išvis į mokyklą neitų – vien teniso kortuose iki vakaro būtų“, – šypteli ji. Laimėti turnyrai dar labiau prideda noro treniruotis, kaip ir puikios sąlygos, atveriančios daugiau galimybių tų pergalių siekti. „Vilniuje jam viskas tinka: ir treneriai, ir sąlygos, čia ir fizinis parengimas kartu – viskas tobula. Mes patenkinti, kad viskas vietoje, viskas sustyguota, dirbama pagal programą, viskas sudėliota iš anksto, žinai, kada, kas ir kur bus“, – ramiai kalba savo sūnų VTA treneriams patikėjusi A. Sabaliauskienė.

 

 

Dukros pažanga džiaugiasi ir Neringa Paukštienė, vasaros pradžioje kartu su savo atžala vykusi į turnyrą Liepojoje. Dar prieš metus, pasak jos, P. Paukštytė tokio lygio varžovėms, su kuriomis šiame turnyre susitiko, nebūtų sugebėjusi duoti deramo atkirčio.

„O šiandien žaidė kaip lygiavertė su pirmąja Baltarusijos rakete. Vien rezultatai daug ką parodo. Aišku, jai dar sunku, ji jaunesnė, be to, gimusi rugsėjį – tie metai daug ką duoda. Be to, Patricija vėlesnio brendimo – tame turnyre pagal fizines galimybes vienintelė tokia – visos labiau suaugusios“, – savo dvylikametę dukrą su varžovėmis lygina mama. Bet svarbiausi pokyčiai, pasak N. Paukštienės, įvyko mergaitės galvoje: „Kitoks požiūris į tenisą, žaidimo analizavimas. Anksčiau, būdavo, greitai pasipila ašaros, net ir žaidimo metu jos patrukdydavo. Dabar ašarų beveik nebėra. Atsirado sportinis pyktis, ko treneris labiausiai nuo pat pradžių ir siekė.“ Tokios jaunosios tenisininkės metamorfozės įvyko per metus, kuriuos ji praleido treniruodamasi VTA. Patenkintas jaunosios tenisininkės pažanga ir VTA konsultantas graikas Nikolaos Kelaidis, kuris mergaitę stebi nuo mažens: „Kai Nikas pamatė ją po pusės metų, sakė, kad pažanga didžiulė, nes vienu metu ji buvo apstojusi tobulėti.“ 

 

Kaip ir panevėžietis A. Sabaliauskas, P. Paukštytė į VTA nuo rugsėjo keliaudavo kiekvieną trečiadienį ir čia likdavo iki šeštadienio. Iki tol ji teniso treniruotes lankė Kaune. „Kaune nei sąlygų neturėjo, nei fizinio parengimo, nei gydytojų – kažkur tardavaisi, ieškodavai, kad apžiūrėtų. Reikėjo tokios bazės, kur visi šie jos poreikiai būtų patenkinti, kur viskas vienoje vietoje būtų, nes, norint toliau siekti rezultatų, kitaip ir neišeina“, – kodėl pasirinko VTA, pasakoja mama. 

 

O rezultatų siekti P. Paukštytė nori. Tam turi ir fizinius duomenis. Galbūt legendinio krepšinio trenerio Vytauto Bimbos proanūkė paveldėjo sportiškus senolio genus, tik pasirinko ne krepšinį, o savo charakteriui tinkamą sporto šaką – tenisą. 

 

Matydami dukros norą, tėvai apsisprendė: „Apsisprendimą pagreitino jos pačios noras, be to, jos toks charakteris – kaip katinas, kuris vaikšto vienas. Tad paprasčiau ir mums buvo, nes jai viskas tiko ir be jokių didelių stresų, viskas paprastai susiklostė. Esame patenkinti.“ 

 

Į VTA P. Paukštytė žengė žingsnis po žingsnio. VTA kviečiama atvažiuodavo pasitreniruoti per atostogas, ją nuo mažens prižiūrėjo VTA konsultantas iš Graikijos. Praėjusią vasarą su treneriu V. Pinko padirbėjo stovykloje Palangoje. „Mums vien mintis, kad ji išvažiuoja, buvo labai sunki. Bet per vasarą susigyvenome su ta mintimi. Pamatėme, kad jai nėra jokio streso, kad ji gerai jaučiasi akademijoje. Patricijos charakteris tinkamas. Turime kitą dukrą, kuri savaitės neištvertų viena būdama. O Patricijai gerai, ji ir viešbutyje viena kambaryje gerai jaučiasi, nenorėtų, kad dar kas nors būtų. Patricija individualistė, labai savarankiška, o dabar dar savarankiškesnė tapo. Buvo sunku, bet kadangi ji gerai jautėsi, nebuvo jokių ašarų, automatiškai ir mums lengviau buvo susitaikyti. Kita vertus, iki Vilniaus – vos valanda kelio“, – pirmuosius išsiskyrimo metus prisimena mama. 

 

Su treneriu V. Pinko mergaitė ir tėvai greitai rado bendrą kalbą: „Ji pabandė su vienu, kitu treneriu – su Vadimu ji jaučiasi gerai. Mes irgi labai bendraujame su treneriu, juo pasitikime. Kol vaikas patenkintas, tol ir mes patenkinti.“ Geriausias rodiklis tėvams – dukra. 

 

P. Paukštytė įrodė, kad geba tvarkytis savarankiškai ir per tuos metus sugebėjo ne tik patobulėti kaip tenisininkė, bet ir puikiai – vien dešimtukais, išskyrus du devynetus – baigti šeštą klasę KTU Inžinerijos licėjuje. Nuo rudens Vilniuje jaunoji tenisininkė laiko praleis dar daugiau – į sostinę ji keliaus antradieniais po pamokų ir čia bus iki šeštadienio. „Ji treniruosis kaip ir visi vaikai, gaus tiek pat treniruočių, tik atvažinės – dar tas dvi dienas mokykloje atbus. Mokykla sutiko. O kitais metais, jeigu viskas sėkmingai, nebus traumų ir noras nepraeis, bandysime visam laikui keltis į Vilnių“, – planais dalijasi mama.