Čempionatą primena medalis ir žaizdos

Europos vicečempionė Vilija Sereikaitė tiktai ankstų pirmadienio rytą su komandos draugėmis sugrįžo į Panevėžį ir iki pietų miegojo. Pamažu traukėsi visas nuovargis ir įtampa, kuri kamavo Pruškove  tris varžybų dienas.
 
„Pradedu atsigauti po griuvimo per omniumo grupines lenktynes. Lenkų gydytojai patarė nebetęsti varžybų ir važiuoti į ligoninę. Tačiau man buvo labai svarbūs reitingo taškai – susikaupiau,  atsikėliau nuo grindinio ir vėl tęsiau varžybas. Dabar labai norisi miegoti. Tačiau jau šiandien po pietų eisiu į bazę ir minsiu dviračio pedalus ant staklių. Po didelio krūvio paprastai visada reikia prasivažinėti“, – sakė V. Sereikaitė.

Pradėkime  nuo linksmesnių dalykų – Lietuvos komandos pelnyto sidabro medalio per 3 km komandines persekiojimo lenktynes.
Tas medalis kažkaip netikėtas. Čempionate dalyvavo 14 labai pajėgių  komandų.  Tai pirmasis mūsų trejeto toks svarus pasirodymas, juo ypatingai džiaugiasi rinktinės vyriausiasis treneris Antanas Jakimavičius, kuris visada norėjo ir nori suburti gerą komandinių persekiojimo lenktynių komandą.

Su Aušrine Trebaite ir Vaida Pikauskaite pradėjome rungtyniauti praėjusiais metais, turėjome pakankamai startų. Dabar Pruškove mums pagrindinis tikslas buvo kuo geriau pasirodyti ir surinkti kuo daugiau reitingo taškų kovojant dėl teisės dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse.

Prieš stodamos į startą, visada svajojame ir apie medalį, tačiau per komandines lenktynes visada sunku ką nors prognozuoti, nes nežinai, kaip pasirengusios kitos komandos. Per lenktynes gali kas nors ir atsitikti, nepasisekti, komanda „sugriūti“. Visada prieš startą būna didžiulis nerimas ir jaudulys. 

Per Europos čempionatus komandinėse lenktynėse būna mažai startų, vos du (per olimpines žaidynes – trys) Svarbiausia – gerai pasirodyti per kvalifikacines varžybas ir pasiekti gerą rezultatą. Vietos ir suskirsto komandas, kaip jos kovos toliau. Kvalifikacinis važiavimas buvo labai sunkus, lygios komandos. Mūsų laikas buvo antras ir finale susitikome su britėmis, kurioms pralaimėjome. 

A. Jakimavičius po kvalifikacinių varžybų pasakė, kad nėra jokių šansų finale nugalėti brites, dar per maža mūsų dviratininkių patirtis, dalyvaujant šios rungties varžybose. Negi prieš startą buvote susitaikiusios su pralaimėjimu?
Nebuvome, bet, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi. Didžiosios Britanijos dviratininkės už mus visa galva yra stipresnės. Jų dviratininkams dirba didžiulės laboratorijos, sportininkams skiriamas didelis dėmesys, geras finansavimas. Dviračių trekas Didžiojoje Britanijoje yra tiesiog garbinamas. Kodėl britai taip gerai rungtyniauja dviračių treke – rebusas viso pasaulio dviratininkams.  

Mes labai džiaugiamės savo sidabro medaliais bei Lietuvos rekordu, kurį pagerinome 1 sek. Vadinasi, tobulėjame. Dabar jau esu dviejų Lietuvos rekordų autorė – asmeninių ir komandinių persekiojimų lenktynių. Finale jau važiavome dėl savęs, o ne dėl rezultato. 



Kaip atsitiko, kad per omniumo grupines lenktynes nugriuvai?
Omniumo varžybas. kuriose dalyvavo 18 šalių dviratininkės, pradėjau gana sėkmingai. Lenktynėse iš eigos pasiekiau antrą rezultatą. Antroje rungtyje – grupinėse varžybose jau buvau pelniusi taškų. Likus iki finišo gal 20 ratų, mes kelios bandėme atitrūkti nuo grupės, bet Airijos dviratininkė, leisdamasi žemyn, mane užkliudė ir aš nukritau. 

Prasiskėliau kaktą. Bėgo kraujas, svaigo galva, skaudėjo šoną ir ranką. Neklausiau gydytojų rekomendacijų, kad reikia važiuoti į ligoninę – galvojau tiktai apie tai, kad būtinai reikia baigti varžybas. Vieną ratą praleidau, ir vėl sėdau ant dviračio. Užėmiau 13-ą vietą. Trečioje rungtyje – lenktynėse su iškritimais (varžybos vyko po pusės valandos, dar nebuvau atsigavusi, blogai jaučiausi ir fiziškai, ir psichologiškai)  – buvau dvylikta.

Ketvirtoje rungtyje – 3 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse, kurios yra mano  pačios mėgstamiausios, užėmiau pirmą vietą. Paskutinėje rungtyje – 500 m distancijoje buvau antra.

Nepaisant nesėkmės, bendroje įskaitoje vis dėlto užėmei septintą vietą. Kaip ją vertini?
Pirmiausiai, džiaugiuosi, kad suradau savyje jėgų baigti lenktynes. Tačiau esu nuliūdusi, kad man labai nesiseka per  grupinių lenktynių rungtis. Jos man lyg užburtos, ašaka gerklėje. Atrodo, stengiuosi, atiduodu viską ir dar daugiau, bet ... Buvo vienas žingsnis iki medalio, bet turėjau tenkintis septintąja vieta.

Užtektų per grupinių lenktynių rungtis patekti į dešimtuką, ir medalis kišenėje. Dukart per pasaulio čempionatus omniume užėmiau šeštąsias vietas, tiesa, tada buvo kita programa, kitos rungtys. Dabar Pruškove buvo tos pačios rungtys, kurios bus ir per Londono olimpines žaidynes.

Tai koks vis dėlto tau tas omniumas?
Siaubingas, ir ne tiktai man. Kažkokia nesąmonė, visos dviratininkės yra pasipiktinusios. Nesinori sėsti ant dviračio ir laukti tų penkių rungčių starto. Moteriai penkios rungtys per dvi dienas – nepaprastai sunku. Tačiau guoskis kiek nori, bet iki Londono olimpinių žaidynių niekas nepasikeis. Gal po jų.

Kokie tavo artimiausi planai?
Pirmiausiai reikia gerai išsimiegoti, nes esu labai pavargusi. Truputį patriukšmauja mano mažoji augintinė Devina, kuri, matyt, yra labai pasiilgusi manęs. Dabar kurį laiką treniruosiuosi namuose, gruodžio mėnesį Australijoje lauks Pasaulio taurės varžybų pirmasis etapas, o po 10 dienų – antrasis etapas Kolumbijoje.