Žingsniuoja darbo ir sporto ritmu

Per 43 kartą Alytuje surengtą tarptautinį sportinio ėjimo festivalį, kuris tuo pat metu buvo ir šalies čempionatas, Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis vilnietis Marius Žiūkas stengėsi apginti pernykštį 20 km distancijos Lietuvos čempiono vardą. Nors bendroje įskaitoje finišavo ketvirtas, tikslą pasiekė – jis buvo greičiausias iš lietuvių. Jam buvo įteiktas ne tik aukso medalis, bet ir Alytaus garbės piliečio Vytauto Zambacevičiaus 1 000 eurų prizas. 

„Ėjikai aukštų rezultatų nepasiekė. Dabar toks metas, kai, įpusėjus sezonui, sunku pasiekti gerą sportinę formą. Jeigu nori svariai pasirodyti per svarbiausias metų varžybas, rengdamasis joms, negali prieš porą mėnesių būti puikios sportinės formos. Lenkas Dawidas Tomala pelnytai trečius metus iš eilės laimėjo varžybas Alytuje. Jį gerai pažįstu, mūsų santykiai su lenkų ėjikais itin geri. Su Dawidu kartu treniravomės per tarptautines ėjikų pratybas Australijoje. Tai – techniškas, greitas ėjikas“, – sako septintą kartą Lietuvos čempionu tapęs M. Žiūkas. 

Per metus – kokius penkis kartus. Treniruojuosi kiekvieną dieną, dukart sportuoti nėra galimybių. Kai vyksta pasirengimas rimtoms varžyboms, vieną dieną per savaitę skiriu poilsiui. Tada ką nors paskaitau, ramiai pabūnu vienas, nes kartais tiesiog esu pavargęs nuo skubėjimo. 
 

Atkreipiau dėmesį į tai, kad iš pradžių eini lėtai, o greitėti pradedi antroje distancijos pusėje.

Taip natūraliai išeina. Niekad netrykštu dideliu pasitikėjimu savo jėgomis, eidamas stebiu, kokia mano savijauta tą dieną. Jeigu gerai jautiesi, tai visada spėsi ir antrą distancijos pusę greičiau nueiti, niekur tie varžovai toli nepabėgs. Greita pradžia gali turėti didesnės įtakos antrai pusei. 

Kodėl, turiu. Neblogas ėjikas yra Marius Šavelskis. Jis po pernykščio sezono šiemet padarė pertrauką ir yra toli nuo savo geriausios sportinės formos. Puikus ėjikas – Tadas Šuškevičius, su juo nėra taip lengva varžytis. 
 

Ne, man 20 km per akis. Ilgesniam nuotoliui reikėtų daugiau ir ilgiau rengtis. 50 km distancijos varžybose nesu nė karto lenktyniavęs. 
 

Tai bus mano antrasis pasaulio čempionatas, debiutavau 2013-aisiais. Europos čempionate taip pat esu dalyvavęs vos vieną kartą, nes tie čempionatai vyksta kas ketveri metai ir kas porą metų jų programoje nebūna ėjimo. O štai olimpinėse žaidynėse dalyvavau jau tris kartus: ėjau Pekine, Londone ir Rio de Žaneire.

Tikrai Londone nebus lengva, man – jau 32-eji. Jaunimas spaus iš visų pusių, be to, visų sportininkų meistriškumas labai supanašėjo. Daug kas priklausys nuo to, kaip tą dieną jausiuosi. Yra keli ėjikai, kurie laikomi čempionato favoritais ir kovos dėl prizinių vietų, o vidutiniokų bus ypač didelė grupė. 
 

Labai džiaugiausi savo sėkmingu pasirodymu per Rio olimpines žaidynes, kai 20 km distanciją įveikiau 26-as, daug džiaugsmo suteikė šiemetės „Europos taurės“ varžybos, kur kiek netikėtai užėmiau palyginti aukštą penktąją vietą.

Prienuose gimiau ir augau, baigiau vidurinę mokyklą. Prienuose ir dabar mane treniruoja Gražina Goštautaitė. Ji nuo praėjusio rudens dirba trenere Jonavos kūno kultūros ir sporto centre. 
 

Lankyti lengvosios atletikos pratybas mane prikalbino bendraklasiai. Šia sporto šaka domėjausi nuo mažumės, todėl kirbėjo mintis, kad reikia pabandyti. Kai pabandžiau, taip ir prilipo. Prieš tai gal kelis mėnesius žaidžiau futbolą, tačiau jis neužkabino. Po poros metų susidomėjau lengvąja atletika. Iš prigimties labiau turiu sprinterio, o ne maratonininko savybių, todėl sportinio ėjimo šakoje gerų rezultatų iš karto nepasiekiau.

Reikėjo nemažai kantrybės, tik po pustrečių metų pavyko tapti Lietuvos jaunių čempionato prizininku. Nuo tada ir prasidėjo mano kopimas ant prizininkų pakylos. Prie sporto mokyklos buvo stadionas, miške – dviračių takai, ten ir treniruodavomės. Ėjikams ypatingų sąlygų nereikia – užtenka asfalto ir sportinių batų.

Ne, aš vienintelis. Tėvai nei skatino, nei draudė, kad lankyčiau lengvosios atletikos pratybas. Jie leido man pačiam pasirinkti. Sportinio ėjimo neužmiršau ir studijuodamas Vilniaus universitete finansų ir draudimo matematiką. Ten pat baigiau ir ekonomikos magistro studijas. Kai studijavau, nebuvo sunku derinti sportą su mokslu, nors paskaitoms ir egzaminams reikėjo skirti daug jėgų ir laiko. 
 

Sportas man visą laiką patiko, nekilo minčių kažko atsisakyti. Dabar, kai dirbu Seimo kanceliarijoje, jau žymiai sunkiau derinti sportą su darbu. Kai buvau bebaigiąs universitetą, paskutiniame kurse Seimo kanceliarijoje atlikau praktiką ir baigęs 2007 m. buvau pakviestas į ją dirbti. Dirbu Seimo kanclerio biure patarėju, kiekvieną dieną darbe būnu jau pusę aštuonių.

Seimo kanceliarija priprato prie mano išvykų ir išleidžia. Jau daug metų savo atostogas stengiuosi derinti prie varžybų ar treniruočių stovyklų. Kai neužtenka mokamų atostogų, imu nemokamas. Dirbu ir sportuoju, nieko išskirtinio nėra – kaip susidėlioju savo gyvenimą, taip ir gyvenu.

Ne, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau dviejų kambarių butą Pilaitėje. Dirbančiam žmogui ta paskola nėra kosminis dalykas. Išsiverčiu. 
 

Mes vienas kitą labai gerai suprantame ir papildome. Kai vienas kitą gerai pažįstame, lengva dirbti, mūsų nuomonės dažniausiai sutampa. Kartais trenerio pakeitimas neišeina į naudą.