Mokinio krepšelis – išeitis ar prapultis

Gintautas BABRAVIČIUS, Vilniaus vicemeras. „Neformaliojo ugdymo krepšelis – moderni ir efektyvi priemonė socialinių paslaugų rinką padaryti skaidresnę, racionalesnę ir konkurencingesnę. Tai reiškia, kad tradicinės savivaldybių dotuojamos sporto mokyklos pradės keisti savo profilį ir konkuruoti su kitomis panašias paslaugas teikiančiomis įstaigomis. O klubai ir federacijos galės efektyviau konkuruoti rinkoje ir teikti paslaugas. Sportuojančių vaikų ir sportuojančio jaunimo skaičius turėtų padidėti.“ G. Babravičius įsitikinęs, kad sporto mokymo įstaigos kaip veiklos forma išnyks, nes savivaldybėms nebebus racionalu jas dotuoti – lėšas, anksčiau skirtas mokykloms, galės naudoti kitoms sporto reikmėms. „Klausimas – kam koks uždavinys keliamas? Savivaldai rodiklis – sportuojančių vaikų skaičius, o jeigu kalbame apie didelį sportinį meistriškumą – tai federacijų, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, kitų institucijų objektas. Dabar didelis sportinis meistriškumas finansuojamas ir iš savivaldybių biudžeto, bet tai reiškia, kad, pavyzdžiui, dalis vilniečių ir jų vaikų buvo skriaudžiami – Vilniaus sporto mokyklos užima tik 5 000 vaikų. Tai neleistinas brangumas.“ Sporto mokymo įstaigos užima apie 47 tūkst. Lietuvos vaikų. Kiek jų užima sporto klubai? „Tokių duomenų neturiu. Bet sporto mokyklos tuos tūkstančius vaikų užima ne dėl to, kad jos kuo nors ypatingos. Jos tai daro tik dėl to, kad gauna pinigų. Jeigu pinigų gautų kitos tokios institucijos, jos lygiai taip pat, o gal ir dar efektyviau teiktų šias paslaugas. Klaidinga manyti, kad, nustojus finansuoti esamas sporto mokyklas, sumažės sportuojančių vaikų skaičius. Esu įsitikinęs, kad jis išaugs. Geriausias pavyzdys – Gargždai, kur prieš trejus metus savivaldybė šią funkciją delegavo privačiam klubui „Banga“ – vaikų, žaidžiančių futbolą, skaičius padvigubėjo ar patrigubėjo. Jeigu kalbame apie tam tikras nišines sporto šakas, jų interesai gali nukentėti. Tačiau dėl prioritetų turi apsispręsti savivaldybių politikai. Valstybės mastu viena didžiausių bėdų taip pat ta, kad nėra nustatyti prioritetai – tarsi mes būtume supersvalstybė, bandanti finansuoti visas sporto šakas. Valstybė turi atskirti du dalykus: tai, kas susiję su veikla po pamokų, ir žmonių, pirmiausia vaikų, sveikata – viena tema, o šalies prestižas, talentingų sportininkų paieška ir rengimas – kita. Šios dvi sritys tarpusavyje susijusios, bet jų finansavimo ir priežiūros mechanizmai skirtingi.“