Kovotojo vizitinė kortelė – nokautai

Kai Valdemaras Gudauskas pirmąkart žengė į treniruočių salę, jam buvo aštuoneri. Šiandien kiokušin karatė meistrui – 23-eji ir jo laimėjimų kolekcijoje – jau trys Europos čempiono titulai.

Pastarąjį kartą auksą jis iškovojo balandžio pradžioje Danijoje vykusiose žemyno pirmenybėse, kurių svorio kategorijos iki 85 kg finale po trijų pratęsimų pranoko rumunų žvaigždę Marių Ilasą.

Danijoje Europos suaugusiųjų čempionais dar tapo Andrius Miseckas (iki 75 kg) ir Daiva Kriščiūnienė (iki 50 kg). Iš viso lietuviai jaunių ir suaugusiųjų varžybose iškovojo 26 apdovanojimus.

Šių metų vasarą iš Kazachstano V. Gudauskas bandys parsivežti pirmąjį pasaulio čempiono medalį. Tada jo darbas būtų baigtas iki galo. Ir tai reikštų jo sportinės karjeros pabaigą. Taip V. Gudauskas įpratęs nuo mažumės – baigti tai, ką pradėjęs. 
 

Net jei tai neįdomus filmas ar knyga: „Ką gyvenime pradedu, visada turiu pabaigti. Pradėjau karatė ir ją baigiu būdamas aukštumose. Kad ir knygą pradedi skaityti ar filmą žiūrėti, kuris tau nepatinka, vis tiek turi pabaigti – man nebaigtas darbas atrodo gėdingas, aš nuolat apie jį galvoju. Tai mane persekioja.“ 

Jeigu pasaulio čempionate aukso iškovoti nepavyktų, V. Gudauskui tai būtų didžiulis nusivylimas. Tada jis numatęs daryti metų pertrauką. Tam, kad pabaigtų pradėtą darbą po ketverių metų. „Per 15 metų nesu praleidęs nė vienų varžybų, nė karto nesu daręs jokios pertraukos. Ta pertrauka reikalinga, kad psichologiškai pailsėčiau, nes kai 15 metų darai tą patį, išvargsti. Reikia pokyčių, reikia pailsėti – stogas važiuoja“, – kodėl trumpam stabtelėtų, aiškina sportininkas.

Pasaulio čempionatas – aukščiausia viršūnė V. Gudauskui, nors karatė meistrams kelias į Tokijo olimpines žaidynes – atvertas. Tiesa, ten bus kovojama pagal kitas taisykles, nei kovoja kiokušin karatė meistrai, olimpinė kova bus bekontaktė. Todėl ji V. Gudausko nevilioja, nors talentingas kovotojas sulaukė Lietuvos karatė federacijos prezidento Romo Vitkausko kvietimo pabandyti, ragino jį priimti olimpinį iššūkį ir pažįstami: „Ten ir pinigai bus didesni, ir populiarumas, bet, kai pamačiau, kokios ten kovos, tikrai ne – nepatinka. Gėda žiūrėti“, – efektingais nokautais išgarsėjęs lietuvis neketina išduoti savo vizitinės kortelės.

Efektingos kovos, kurių daugumą lietuvis laimi nokautais, tapo vilniečio vizitine kortele ir pelnė jam žiūrovų simpatijas. O žiūrovų simpatijos įpareigoja kovotoją ir vėl žengiant ant kilimo stengtis ne tik iškovoti pergalę, bet ir padaryti tai gražiai: „Kuo ilgiau kovoju, tuo labiau suprantu, kad kovoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, nes kiti labai laukia mano kovų, nori mane pamatyti.“ 
 

Kita vertus, V. Gudauskas galvoja ne tik apie estetinę kovos pusę, bet ir apie praktinius aspektus. Greita pergalė didina tikimybę, kad kovotojas patirs mažiau traumų, kad kelias iki finalo jį išvargins mažiau. Ir, be to, padės pelnyti teisėjų prielankumą. „Efektingai atliekami veiksmai didina tavo įtaką jiems, galimybes, kad pergalė bus atiduota tau, nes visų pirma gražiau atrodai už savo priešininką. Nebūtinai viskas laimima jėga, ištverme, žaidimu – irgi galima“, – tikina sportininkas, kad geriausi kovotojai – ne tik stiprūs, bet ir gudrūs. Todėl neatsitiktinai R. Vitkauskas V. Gudauską yra pavadinęs ne tik nokautų meistru, bet ir šachmatų didmeistriu. „Viską, ką suplanuoju, tą ir įvykdau. Nesigiriu, bet kovodamas aš daugiausia mąstau“, – užtikrintas savimi karatė meistras. 

Titulas – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Todėl eidamas jo ginti, sulauki psichologinio spaudimo. Jaučia jį ir triskart Europos čempionas. Apie tai jis daug kalbasi su savo treneriu Aivaru Dedura. „Man visada sako: jeigu jauti nerimą, vadinasi, labai gerai: bus didžiausia koncentracija, didžiausias susikaupimas. Užlipus ant kilimo pavyksta atsipalaiduoti ir daryti tai, ką moku geriausiai, tai, ką darau treniruotėse. Nes baimės nėra – yra spaudimas, yra jaudulys, todėl galiu dirbti taip, kaip buvau suplanavęs. O priešininkams dažniausiai taip neišeina“, – atsakomybės naštą ir jaudulį V. Gudauskas paverčia savo sėkmės recepto viena sudedamųjų dalių.


 

Ir kuo toliau, tuo V. Gudauskui lengviau. Nes psichologinę naštą jaučia ne tik čempionas, bet ir jo priešininkai. Priešininkams lietuvis – tituluotas varžovas, prieš kurį kepures jie kelia iš anksto: „Ir mano, ir kitų šalių treneriai pasakoja, kad turiu didelį psichologinį pranašumą, nes mano varžovai išeina kovoti jau su 30 proc. baime, o aš likusius 70 proc. išnaudoju savo potencialui.“ Kitas dalykas, kad laimėtos kovos augina V. Gudausko reitingą, todėl kuo daugiau jis laimi, tuo potencialiai lengviau įveikiami priešininkai jam tenka kitame čempionate. „Dabar sudaryti pasaulio čempionato burtai, aš pagal reitingą iš viso pasaulio esu antras, pirmas – rusas. Mes su juo galime susitikti tik pusfinalyje, iki ketvirtfinalio mano priešininkai lengvai įveikiami ir tik nuo ketvirtfinalio – stiprūs“, – apie laukiančias kovas vidurvasarį pasakoja V. Gudauskas.
 

Brangiausias iš trijų čempiono titulų vilniečiui pats pirmasis, iškovotas 2015 metais. Tie metai apskritai buvo lemtingi jam: baigė veterinarijos studijas, prasidėjo jo, kaip trenerio, darbai, nors manė, kad dirbs pagal specialybę, tais metais įvyko ir jo, kaip kovotojo, transformacija, nes pasikeitė treneris. „Ir tas čempionatas man buvo pirmas, kuriame iškovojau suaugusiųjų sunkaus svorio kategorijos medalį. Tada man pavyko laimėti visas kovas nokautais. Tai buvo tikrai fenomenalus pasirodymas, atrodė, jo atkartoti niekada nebus įmanoma. Bet pavyko pakartoti ir beveik visus kartus“, – šių metų Europos čempionate V. Gudauskas du varžovus nokautavo, pusfinalyje priešininką pasiuntė į nokdauną, o finalas, kur lietuvis susitiko su aštuoniskart Europos čempionu rumunu M. Ilasu, tapo čempionato puošmena.

V. Gudauskas – diplomuotas veterinaras. Namais jis dalijasi su katinu, kuris, juokiasi, neleidžia jam ramiai gyventi. Bet šiandien – tai ir visos sąsajos su gyvūnijos pasauliu, į kurį žengti kovotojas nebeplanuoja. Veterinarijos studijas jis pasirinko dėl to, kad nuo vaikystės svajojo susieti savo gyvenimą su medicina. Bet šiandien jis rado kitą sritį, kur jis, nors ir nevilkėdamas balto chalato, padeda žmonėms atsistoti ant kojų ar tarsi skulptorius lipdo iš savo klientų norimas figūras. „Ateina iš gydytojo pas tave ir tu bandai juos pastatyti ant kojų, padedi įveikti tam tikras problemas arba pasiekti tai, ko jie nori – sulieknėti ar išryškinti raumenis. Turiu klientų, kurie nori boksuotis, jiems padedu technikos aspektais“, – išsilaikęs trenerio licenciją, šiandien jis dirba dviejuose Vilniaus sporto klubuose kaip asmeninis treneris, veda grupines treniruotes, moko ir karatė meno. „Esu kūno kultūros specialistas, jeigu galima taip vadinti 23-ejų metų žmogų“, – iš savęs pasišaipo vaikinas.
 

Tačiau jam nelinksma, kai iš jo šaiposi kiti ir kai tuose pačiuose sporto klubo koridoriuose kai kurie jo kolegos patylomis šnabždasi, ko gi galįs išmokyti sporto klube „karatistas“... „Kai laikiau licenciją, gavau visus dešimtukus ir tik porą devynetų“, – visiems matomiems ir nematomiems kritikams argumentų turi karatė meistras. O dirbdamas sporto klube jis sau ir kitiems stengiasi įrodyti, kad geba ne tik efektingu nokautu patiesti varžovą, bet ir padėti žmogui sukurti save sporto klube. „Noriu apimti kuo daugiau sričių, nes man šlykščiausia, kai mane laiko tik karatistu – noriu būti žinomas kaip žmogus ir kitose srityse. Kad ir toje pačioje kūno kultūros srityje, dirbdamas asmeniniu treneriu“, – keista, bet karatė meistro šlovė, kurios, regis, gali pavydėti bet kas, vaikinui kelia ne tik džiaugsmą, bet ir nuoskaudų. „Nenoriu būti gladiatorius arenoje ar publikos vergas – galva skirta tam, kad ja galvotum, o ne tam, kad ją daužytum. Šiuos trenerio žodžius prisiminsiu visą gyvenimą. Būnant 23-ejų ir nepatyrus jokios traumos, iškilus olimpe, būtų pats geriausias laikas tai baigti“, – savo argumentus tvirtai žino Europos čempionas.

 

Pateko į avariją
 

Trenerio darbas ir sportas suryja didžiąją kasdienybės dalį. Laisvalaikiu vilnietis turi kitą aistrą – motociklą. Jis apgailestauja, kad Lietuvoje važinėti motociklu sąlygos tinkamos vos pusmetį, tad mielu noru keltųsi už Atlanto, kad motociklu galėtų skrieti per šios šalies karštas platybes. Aistra motociklams, anglų kalbos žavesys ir valstybės, kurios kiekvienam sutiktajam nereikia pristatinėti, vardas vaikiną rimtai privertė susimąstyti apie gyvenimą svetur. „Visą gyvenimą mane žavėjo Lietuva. Bet mane labai žavi ir anglų kalba, tos valstybės, kurios yra žinomos. Kad ir dabar, kai buvau Danijoje (Europos čempionate – aut. past.), apsipirkinėjant parduotuvėje mūsų paklausė, iš kur esame. Lietuvą jie girdėjo pirmą kartą. Tai labai sunervino. Ir oras daug ką duoda. Aš motociklą vairuoju, mašinos man nepatinka. Šešis mėnesius tenka važinėti autobusais ir po aštuonias knygas perskaityti per žiemą. Aišku, gerai knygas skaityti – didžiausias mano hobis, bet esmė ta, kad kiaurus metus su motociklu galėčiau važinėti 30 laipsnių karštyje Amerikoje ar kur kitur...“ – savo motyvus vardija sportininkas. 
 

Bet kol kas jis motociklu važinėja gimtinėje. Ir prieš šių metų Europos čempionatą pirmą kartą krito. „Kritau taip, kad motociklas būtų kuo mažiau sugadintas“, – juokiasi V. Gudauskas. Jam tas incidentas baigėsi laimingai – nenukentėjo nei motociklas, nei jis pats. 

Apskritai, atrodo, kad gyvenime V. Gudauskui sekasi. Kad ir ko jis imtųsi, viskas einasi tarsi sviestu patepta. Ir laimingai pasibaigusi avarija, ir iš pirmo karto išlaikytos vairuotojo teisės. Mokslai, kuriuos baigė aukščiausiais balais. Ir visi karatė diržai, įgyti pirmuoju bandymu, o varžovai turnyruose nuo jo smūgių krenta tarsi musės. Be to, ir čempiono titulai, regis, gražiai ir lengvai pasiekti. Bet sėkmė turi savo kainą. Ir ta kaina – kasdienis tinkamas darbas. „Labai daug darbo reikia įdėti. Kad ir varžybos – daug analizuoji, daug ir tinkamai sportuoji. Kodėl laimiu? Todėl, kad būnu pasiruošęs. Jeigu kažką darai, daryk geriausiai“, – šią čempionų pamoką V. Gudauskas dar kartą kartos prieš šių metų pasaulio čempionatą.